Mirusiojo pasirinkimai

Paprastas kapas be ypatingų pagražinimų – tokios paskutinio poilsio vietos 2022 m. birželio 29-ąją, per Šv. Petro ir Pauliaus šventę, rašytame testamente pageidavo popiežius Pranciškus. Palaidotas jis bus ne Šv. Petro bazilikoje Vatikane, bet Romos Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje.

Romos centre esanti V a. bažnyčia – viena iš keturių šventajame mieste esančių popiežiaus bazilikų – saugo svarbias relikvijas, tarp jų – Mergelės Marijos, laikančios kūdikėlį Jėzų, paveikslą, kuris priskiriamas Šv. Lukui. Joje taip pat saugomi medžio gabalėliai, kurie, kaip manoma, yra iš Jėzaus lovelės. Bazilikos interneto svetainėje rašoma, kad naujausiais tyrimais mediena datuojama Jėzaus gimimo laikotarpiu.

Bazilikos interjeras išlikęs bemaž autentiškas. Centrinėje navoje stovi 40 jonėniškojo orderio kolonų, puošia išskirtinės mozaikos, o tarp žymių ten palaidotų asmenybių yra ir architektas ir skulptorius Gian Lorenzo Bernini, sukūręs Šv. Petro aikštės kolonadą.

Legenda baziliką sieja su Mergele Marija. Sakoma, kad bevaikė turtinga romėnų pora norėjo paaukoti savo turtą Mergelei Marijai. Ji pasirodžiusi jiems vizijoje ir liepusi pastatyti jos garbei bažnyčią vietoje, kurioje įvyktų stebuklas. Tą vasaros naktį, 352 m. rugpjūtį, ant kalvos, kur dabar stovi bazilika, iškritęs sniegas.

Kita legenda byloja, kad popiežiui Liberijui sapne buvo pranešta apie vasarą iškritusį sniegą. Tačiau, kaip nurodo Vatikanas, iš tos originalios bažnyčios nieko neliko – dabartinė bazilika pradėta statyti apie 432 m., valdant popiežiui Sikstui III.

Antrąją Velykų dieną miręs Šventasis Tėvas pageidavo paprastesnės nei įprastai laidojimo ceremonijos ir amžinojo poilsio vietos, tuo dar kartą pabrėždamas savo, kaip žmonių popiežiaus, įvaizdį, kurį jis puoselėjo visą pontifikatą.

Pasirinkdamas Didžiąją Mergelės Marijos baziliką Pranciškus demonstravo savo išskirtinį ryšį su Mergele Marija. Šioje bazilikoje jis stengdavosi pasimelsti prieš išvykdamas į užsienio keliones ir grįžęs į Romą. Visai neseniai, balandžio 12 d., Pranciškus meldėsi prie bazilikoje esančio Mergelės Marijos paveikslo, taip pažymėdamas Didžiosios savaitės, kurios kulminacija buvo Velykos, pradžią.

Pranciškaus sprendimas būti palaidotam ne Šv. Petro bazilikoje nėra visiškai precedento neturintis atvejis. Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje jau yra palaidoti septyni pontifikai. Pastarąjį kartą amžinojo poilsio čia atgulė popiežius Klemensas IX, miręs 1669 m.

Paskutinis pontifikas, palaidotas ne Vatikane, buvo 1903 m. miręs Leonas XIII, amžinojo poilsio atgulęs Laterano Šv. Jono bažnyčioje.

Popiežiaus laidojimo už Vatikano ribų istorijoje būta ir dramatiškų momentų. Vienas ryškiausių atvejų – 1878 m. mirusio popiežiaus Pijaus IX perlaidojimas San Lorenco bazilikoje už Romos miesto sienų. Romoje tuo metu vyravo antikrikščioniškos nuotaikos. Vyriausybė buvo ne itin draugiška Bažnyčios atžvilgiu. Aistrų būta tokių intensyvių, kad, bandant pervežti popiežiaus palaikus (tai įvyko tik praėjus keleriems metams po jo mirties), minia grasino įmesti jo karstą į Tibro upę.

Kamerlingo pareiga tradiciškai buvo patvirtinti popiežiaus mirtį, o kadaise tai buvo daroma tris kartus trinktelėjus pontifikui į kaktą specialiu sidabriniu plaktuku ir ištarus jo tikrąjį vardą.

Atsisveikinimo akimirkos

Atsisveikinimo su popiežiumi ceremonija vyko nuo pat pirmadienio vakaro, kai jo kūnas atvirame karste buvo paguldytas koplyčioje Šv. Mortos svečių namuose – Vatikano rezidencijoje, kurioje jis gyveno savo pontifikato metais. Vatikano paskelbtose nuotraukose buvo matyti, kad Pranciškus buvo aprengtas raudonais popiežiaus drabužiais, jam ant galvos uždėta popiežiškoji mitra, rankose – rožinis.

Popiežiaus Pranciškaus kūnas buvo specialiai paruoštas pašarvoti, pritaikant vadinamąją tanatopraksiją. „Tai apima konservuojančio skysčio injekciją į kraujotakos sistemą, paskui atliekant veido ir rankų grožio procedūrą“, – paaiškino Italijos nacionalinio tanatopraksiijos instituto įkūrėjas Andrea Fantozzi. Šio proceso tikslas – „sulėtinti natūralų irimo procesą“ ir užtikrinti, kad velionis atrodytų „ramesnis ir natūralesnis". Šio metodo poveikis trunka iki dešimties dienų.

Popiežiaus Pranciškaus laidotuvės ne tik vyks neįprastoje vietoje – jis laidojamas kitaip nei paprastai laidojami pontifikai. Tradiciškai popiežių palaikai talpinami į tris karstus: kipariso, švino ir uosio, kurie būdavo dedami vienas į kitą. Tačiau Pranciškaus kūnas paguldytas į vieną medinį karstą su cinko įdėklu. Šis laidotuvių apeigų pakeitimas, pasak Vatikano pareigūnų, atspindi Pranciškaus sampratą apie popiežiaus vaidmenį – jis save laikė „Kristaus ganytoju ir mokiniu, o ne galingu šio pasaulio žmogumi“.

Atviras karstas buvo padėtas ne ant puošnesnio podiumo, naudoto jo pirmtakams, bet ant paprastos medinės pakylos priešais bazilikos altorių. Visi norintys atsisveikinti su popiežiumi, galėjo atiduoti jam pagarbą užsukę į Šv. Petro baziliką, kuri buvo atvira nuo trečiadienio 11 val. penktadienio vakaro su pertraukomis nakčiai. Penktadienio vakarą vyko popiežiaus karsto uždarymo ceremonija, kuriai vadovavo Šv. Romos bažnyčios kamerlengas Kevinas Josephas Farrellas.

Popiežiaus laidotuvių ceremonijos pradžia – šeštadienį 10 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku aikštėje priešais Šv. Petro baziliką. Tada karstas bus grąžintas į vidų, o paskui nugabentas į Romą palaidoti Didžiojoje Šv. Mergelės Marijos bazilikoje. Joje popiežiui parengta niša kairėje navoje, priešais koplyčią su Pranciškaus garbintu Marijos paveikslu. Amžinojo poilsio vietą žymės plokštė su kukliu užrašu „Franciscus“ – Pranciškus.

Vatikane paskelbus devynių dienų gedulą, nuo šeštadienio Šv. Petro bazilikoje kiekvieną dieną iki gegužės 4 d. vyks maldos renginiai „novemdiales“.

Kai sostas tuščias

Su popiežiaus mirtimi Katalikų Bažnyčioje prasidėjo vadinamasis laikotarpis „Sede Vacante“ („Sostas tuščias“), kai vyresnysis kardinolas, vadinamas kamerlingu, perima kasdienius reikalus, kol bus išrinktas naujas popiežius. Kamerlingu airių kilmės amerikietį K. J. Farrellą popiežius Pranciškus paskyrė 2019-ųjų vasarį. Jis yra vienintelis aukščiausias Bažnyčios hierarchijos pareigūnas, liksiantis poste, nes visi kiti privalo atsistatydinti po popiežiaus mirties.

Kamerlingo pareiga tradiciškai buvo patvirtinti popiežiaus mirtį, o kadaise tai buvo daroma tris kartus trinktelėjus pontifikui į kaktą specialiu sidabriniu plaktuku ir ištarus jo tikrąjį vardą. Dabar ši ceremonija supaprastinta, tačiau kamerlingas vis dar įpareigotas sunaikinti vadinamąjį Žvejo žiedą – specialiai kiekvienam naujam popiežiui nulietą auksinį žiedą, kuriuo kadaise buvo antspauduojami dokumentai.

Iš pradžių žiedas buvo naikinamas siekiant išvengti klastojimo, tačiau šiandien šis aktas – dalyvaujant kardinolams per pirmąjį „Sede Vacante“ susirinkimą – tiesiog simbolizuoja konkretaus pontifikato pabaigą.

Vatikano ekspertas U. Nersingeris sedisvakancijos laikotarpį vadina ypač sudėtingu. Interviu „Domradio“ jis pasakojo apie šiomis dienomis Bažnyčios patiriamą nerimą dėl ateities: „Baimė kyla dėl to, kas ateis. Kas gali nutikti šios sedisvakancijos metu? Kas gali daryti įtaką būsimiems popiežiaus rinkimams? Kaip į tai reaguos pasaulis? Visa tai – apmąstymai, kupini nerimo.“