Iki rinkimų Nyderlanduose kovo mėnesį populistų banga atrodė nesustabdoma, tačiau dabar ji staiga atslūgo. Po to, kai Emmanuelis Macronas pasiekė puikių rezultatų Prancūzijos prezidento ir parlamento rinkimuose, linkstama manyti, kad Europoje populizmas nueina nuo arenos, svetainėje project-syndicate.org teigia Prinstono universiteto profesorius Janas Werneris Muelleris.

Tačiau tai supaprastintas požiūris į populizmo iškilimą ir nuosmukį. Kalbant apie populizmo bangą, buvo daroma prielaida, kad tiek Jungtinės Karalystės referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje, tiek Donaldo Trumpo išrinkimas Jungtinėse Valstijose buvo populizmo, o ne konservatyvaus politinio elito triumfas.

Iš tiesų, ir Nigelas Farage`as, ir D. Trumpas yra populistai, tačiau ne dėl to, kad jie kritikuoja elitą. Juk budrumas elito atžvilgiu gali būti demokratinio dalyvavimo politiniame gyvenime ženklas. Populistai išsiskiria pretenzija į tai, kad jie vieninteliai gali atstovauti „paprastiems žmonėms“, arba „tyliajai daugumai“. Populistams rinkimai – tai ne tik konkuruojančios politinės nuostatos, bet ir galimybė pareikšti, kad visi kiti valdžios siekiantys politikai yra korumpuoti, amoralūs ir kad iš esmės jų pretenzijos į valdžią yra neteisėtos.

Mažiau akivaizdi, tačiau dar klastingesnė yra populistų insinuacija, kad tie piliečiai, kurie nepritaria jų taikomai tautos sampratai ir atitinkamai neremia jų politiškai, iš tiesų nėra teisėti politinės bendruomenės nariai. Užtenka prisiminti N. Farage`o teiginį, kad „Brexitas“ buvo „paprastų žmonių pergalė“. Taip jis tarsi leido suprasti, kad tie 48 proc., kurie balsavo prieš išstojimą iš Europos Sąjungos, visai nėra paprasti britai.

Arba štai ką per praėjusių metų rinkimų kampanijos mitingą D. Trumpas pareiškė: „Vienintelis svarbus dalykas yra susivieniję piliečiai, o visi kiti – nieko nereiškia.“ Kitaip tariant, populistai patys nusprendžia, kas yra paprasti žmonės; o tie, kas atsisako prie populistų prisijungti jų sąlygomis, yra atmetami.

Tad populizmas yra tam tikra antipliuralizmo rūšis. Teigti, kad „tauta“ sukyla prieš „politinį elitą“ yra ne neutralus politinių procesų apibūdinimas, o populistinė retorika – taip bandoma įteisinti teiginį, kad būtent populistai iš tiesų atstovauja „tautai“.

Tačiau tokie veikėjai kaip N. Farage`as ar Nyderlandų kraštutinės dešinės politikas populistas Geertas Wildersas nė iš tolo nesulaukia daugumos rinkėjų paramos. Kai politikai ir žurnalistai tingiai sutinka su tuo, kad populistai įvardija tikrai žmonėms rūpimus dalykus, jie sudaro iš esmės klaidingą įspūdį apie tai, kaip veikia demokratinis atstovavimas.

Demokratinis atstovavimas – tai ne objektyviai egzistuojančių interesų ir tapatybės mechaninis atkūrimas. Interesai ir tapatybė formuojasi dinamiškai, nes politikai teikia pasiūlymus atstovauti, o piliečiai į tai reaguoja. Pavyzdžiui, D. Trumpui neabejotinai pavyko įtikinti kai kuriuos amerikiečius, kad jie yra tam tikro su baltųjų tapatybe susijusio judėjimo dalis. Tačiau tiek ta tapatybė, tiek tai, kaip ją priimantys asmenys apibrėžia savo interesus, gali kisti.

Nesustabdomos populistų bangos įvaizdis visada buvo klaidinantis. „Brexito“ sėkmę lėmė ne vienas N. Farage`as. Jam reikėjo sisteminių konservatorių, tokių kaip Borisas Johnsonas ir Michaelas Gove`as, vėliau tapusių JK ministrės pirmininkės Theresos May kabineto nariais, pagalbos. Taip pat ir D. Trumpas buvo išrinktas ne kaip iš apačios kylančio baltųjų darbininkų klasės protesto judėjimo kandidatas; jis atstovavo vienai iš sisteminių partijų ir sulaukė įtakingų Respublikonų partijos politikų palaiminimo.

D. Trumpo išrinkimas tik patvirtino, kokia šališka tapo JAV politika: 90 proc. respublikonais save laikančių amerikiečių balsavo už D. Trumpą; jiems nė į galvą neatėjo balsuoti už demokratų partijos atstovę, nepaisant to, kad daugelis respublikonų apklausose reiškė labai dideles abejones dėl savo partijos kandidato. Iki šiol nė vienas dešinysis populistas nei Vakarų Europoje, nei Šiaurės Amerikoje neatėjo į valdžią be sisteminio konservatyviojo elito pagalbos.

Tačiau manyti, kad Nyderlandų ir Prancūzijos rinkimai ženklina populizmo nuosmukį, gali būti klaida. Pavyzdžiui, G. Wildersas, kuris yra tikras populistas, kovo mėnesį pasirodė prasčiau, nei buvo tikėtasi. Tačiau jo pagrindinis konkurentas, centro dešinei atstovaujantis Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte perėmė G. Wilderso retoriką ir ėmė tvirtinti, kad imigrantai turės išvykti iš šalies, jei nenorės elgtis „normaliai“.

M. Rutte netapo populistu – jis nesako, kad yra vienintelis teisėtas tikrosios olandų tautos atstovas. Tačiau politinė kultūra krypsta į dešinę, nors piliečiai tam nesuteikė jokios demokratinės sankcijos. Kadangi konservatoriai kopijuoja populistų idėjas, pastarieji galbūt net laimi, nors iš pirmo žvilgsnio tarsi praranda savo pozicijas.

Ši dinamika buvo akivaizdi ir per pastaruosius JK rinkimus. Sušaukusi priešlaikinius rinkimus tuo metu, kai konservatoriai apklausose pirmavo 20 procentinių punktų, T. May manė galinti sunaikinti N. Farage`o partiją imituodama jį. Jai tai pavyko, tačiau kartu ji prarado daugelio piliečių pasitikėjimą dėl to, kad pasitelkė D. Trumpo retoriką ir ėmė raginti britus susivienyti ir paremti stiprią bei stabilią valdžią, nes antraip bus blogiau.

Kaip pabrėžė Harvardo universiteto mokslininkas Danielis Ziblattas, demokratijų konsolidacija Europoje labai priklauso nuo to, kaip elgiasi konservatyvių pažiūrų elitas. Tarpukariu, kai konservatoriai nusprendė bendradarbiauti su autoritarinėmis ir fašistinėmis partijomis, demokratija mirė. Po Antrojo pasaulinio karo jie įsipareigojo laikytis demokratinių taisyklių, nepaisant to, kad bazinės konservatyviosios nuostatos tuo metu nebuvo populiarios.

Mūsų epochos jokiu būdu negalima lyginti su tarpukario laikotarpiu, o šiandienos populistai tikrai nėra fašistai. Tačiau esmė nekinta: demokratijos likimui politinio elito sprendimai yra ne mažiau svarbūs nei maištaujančių autsaiderių metamas iššūkis. Tie, kas bendradarbiauja su populistais arba kopijuoja jų idėjas, turi už tai atsakyti.