Spontaniška idėja

Už masiniu pabėgimu į Vakarus pasibaigusią šventę šimtai tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) piliečių turėjo būti dėkingi Vengrijos žmogaus teisių aktyvisto Lukacso Szabó draugei Marijai Filep. 1989-ųjų vasaros pradžioje Debrecene susitikęs su Europos Parlamento nariu, paskutinio Austrijos ir Vengrijos imperatoriaus sūnumi Otto von Habsburgu vengrų opozicionierius skundėsi: nepaisydamas Budapešto sprendimo susilpninti sienos su Rumunija apsaugą ir pagelbėti pastarojoje gyvenančiai vengrų mažumai, diktatorius Nicolae Ceausescu nurodė sugriežtinti pasienio kontrolę.

Mūsų tikslas buvo vienas – geležinėje uždangoje bent skylę pragręžti.

L. Szabo ir O. von Habsburgas sutarė: pasienyje su Rumunija galima būtų surengti pikniką – kaip kontrastą įtemptai situacijai. "O gal geriau pasienyje su Austrija?" – spontaniškai pasiūlė Vengrijos demokratiniam forumui priklausiusi M. Filep. Susitikimo dalyviai sutarė: geresnės minties ir būti negali. Tereikėjo pasiskirstyti darbus.

Rizikuodama netekti darbo, M. Filep su bičiuliais ėmėsi organizacinio darbo. O. von Habsburgui pavyko įtikinti reformatorių Vengrijos komunistų partijos Politinio biuro narį Imre Pozsgay tapti Paneuropos pikniko globėju.

Oficialus renginio pretekstas – pademonstruoti, kad Michailo Gorbačiovo "Perestrojkos" idėja ir parodomasis jo noras įtikinti tariamu atsivėrimą Vakarams, pasiekė ir Vengriją. Tuo pat metu ši įžūli idėja turėjo tapti egzaminu Kremliui. Budapeštas dar nebuvo pamiršęs sovietų karinės intervencijos 1956-aisiais, kruvino sovietų armijos spektaklio Prahoje 1968-aisiais, nesėkmingo Lenkijos bandymo ištrūkti į laisvę. Kiek laisvės veikti bus suteikta šįkart? Ar Vengrijoje dislokuoti sovietų kariai nebus pasiųsti nepuls minios dar kartą?

Budapešte rizikuoti niekas nenorėjo, tačiau mintis dar kartą pabandyti nusimesti Maskvos pančius buvo tokia pat gyva kaip ir anksčiau. Juolab kad socialistinės doktrinos tuometė Vengrijos vadovybė kratėsi kaip įmanydama: Vengrijos komunistinė vadovybė jau buvo ryžtingai pasukusi reformų keliu, 1988-aisiais leido savo piliečiams keliauti į užsienį, o jau po metų tas pats I. Pozsgay geležinę uždangą vadino morališkai ir politiškai pasenusiu dariniu.

"Mūsų tikslas buvo vienas – geležinėje uždangoje bent skylę pragręžti, – vėliau pasakojo tuometis O. von Habsburgo referentas Berndas Posseltas. – Kuo tai baigsis, mes nežinojome. Nors dar 1979-aisiais O. von Habsburgas viename interviu pranašavo, kad po dešimties metų geležinė uždanga kris. Totalitarizmą jis lygino su moteriškomis kojinėmis: patraukus vieną siūlelį, išyra visa eilė. Šoprone ir buvo patrauktas siūlelis. Paneuropos piknikas nesukėlė geležinės uždangos griūties, tačiau buvo viena priežasčių."

Kalbos, šokiai ir dešrelės

Paneuropos pikniką nuspręsta surengti netoli pasienio esančio Šoprono miesto, ties senuoju Bratislavos keliu. Oficialioje programoje, įrašytoje po Vengriją išplatintose skrajutėse, žadėta: būsią oficialių kalbų, menininkų pasisakymų, šokių, galimybė kepti dešreles ir pagurkšnoti alaus. Tačiau svarbiausia buvo ne šokiai ir žaidimai. Renginio kulminacija – dviprasmiškai "Geležinės uždangos nuplėšimu" pavadinta akcija: labai trumpam, nuo 15 iki 18 val., turėjo būti atidaryti siena, skyrusi laisvąją Austriją ir komunistiniame bloke prievarta laikomą Vengriją.

A. Bella. „Reuters“ nuotr.

Šiandien atrodo makabriška, kad tokį laikiną sienos atvėrimą Maskvoje galėjo suprasti kaip "Perestroikos" politikai palankų Europos be kliūčių ženklą. Tarsi iki mirties įkalintam kaliniui pakaktų vienkartinio pasivaikščiojimo gryname ore. Kaip galima valgyti dešreles ten, kur pasieniečių kulkos pakirstas krito ne vienas į laisvę bandęs pabėgti vengras. Tačiau apie tikrąsias renginio režisierių užmačias anuomet niekas nė neįtarė.

Tikrieji renginio svečiai taip pat turėjo būti ne tiek laisvai keliauti jau galintys vengrai, bet VDR piliečiai, 1989-ųjų vasarą užplūdę Vengriją. Informacija apie renginį juos pasiekė ne tik perduodama iš lūpų į lūpas. Neatsitiktinai kempinguose prie Balatono ežero kvietimus į pikniką vokiečių ir vengrų kalbomis platino tuometinės Vakarų Vokietijos ambasados Budapešte vairuotojas.

Būtų pakakę vieno šūvio

Rugpjūčio 19-ąją dangus virš mažyčio Šoprono priemiesčio Šopronpuštos, esančios visai prie pat sienos, nežadėjo nieko gero. Atrodė, kad iš švininių debesų tuoj prapliups lietus, todėl ryžtis pramogauti galėjo tik visiškas keistuolis. Tačiau į pikniką susirinkusiems rytų vokiečiams piliečių rūpėjo ne ugnis kepsninėse, dešrelės ar alus.

Šią akimirką man tapo visiškai aišku, kad nenutiks nieko blogo.

Anuomečiai Vengrijos pasieniečiai sako pamenantys jausmą, kai laikrodžio rodyklei artėjant prie 15 val. padalos, ties pasienio vartais pasirodė kelios dešimtys vokiečių – daugiausiai jaunų. Nelaukdami paraginimo, jie atplėšė vartus ir pasileido į Austrijos teritoriją.

Oficialių piknikautojų laukę vengrų pasieniečiai nespėjo nė sureaguoti, kaip įkandin pirmųjų pasirodė dar keli šimtai vokiečių. Tiksliau – iš Vengrijos pusės bėgančiai miniai vengrų pasieniečiai demonstratyviai atsuko nugarą ir kruopščiai tikrino Paneuropos piknike Vengrijos teritorijoje panorusių dalyvauti austrų dokumentus.

Kiekvienas iš penkių Vengrijos pasieniečių galėjo paleisti po dešimt šūvių, tačiau nebuvo gavę tiesioginio savo viršininko, Arpado Bellos įsakymo šaudyti. "Bijojau dėl savo vyrų ir VDR piliečių gyvybių", – vėliau savo sprendimą nepaklusti instrukcijoms aiškino Paneuropos pikniko didvyriu tapęs A.Bella.

Vengrų karininkas sako supratęs, kad bėgliams sustabdyti būtų pakakę vienintelio šūvio, tačiau jis nusprendė rizikuoti ne kitų, bet savo gyvybe: "Man buvo aišku, kad paskui ne vienam mėnesiui ar metams sėsiu į kalėjimą."

"Vienai bėgančiai moteriai iš rankų išsprūdo vaikas. Tuomet vienas pasienietis pakėlė mažylį ir perdavė jį motinai. Šią akimirką man tapo visiškai aišku, kad nenutiks nieko blogo", – vėliau prisiminė O. von Habsburgo referentas B. Posseltas.

Dokumentiniuose kadruose matyti ištisos šeimos vokiečių – prie krūtinės vaikus glaudžiantys jauni tėvai, senjorai, pavieniai jaunuoliai, skubriu žingsniu, beveik bėgte, įžengiantys į Austrijos teritoriją. Ne vienas nebesugeba nuslėpti jaudulio, džiaugsmą išlieja dar stipriau apkabindami sunkaus žygio nuvargintus vaikus.

"Jie šaukė: "Laisvė, laisvė!", – prisiminė tądien pasienyje dirbęs Austrijos muitinės vyresnysis inspektorius Johannas Göltlas.

Pasienio zonoje netoli Šoprono istorinį pikniką simbolizuojanti kompozicija. „Reuters“ nuotr.

Įkvėpė tūkstančius

Masinis piliečių pabėgimas, regis, apstulbino ir tokio paklusnių piliečių elgesio nesitikėjusį tuometį VDR lyderį Erichą Honeckerį. Komentuodamas britų dienraščiui "Daily Mirror" rugpjūčio 19-osios įvykius, jis vėliau aiškino, esą O. von Habsburgas išplatino kvietimus į pikniką, į kurį atvykusiems Vengrijoje poilsiavusiems VDR piliečiams buvo duota dovanų, maisto, pinigų ir jie buvo įkalbėti pereiti į Vakarus.

"Galiu jus užtikrinti: nebuvo jokio šokolado. Tiesą sakant, žmonių nė nereikėjo ypatingai vilioti", – VDR režimo melą vėliau neigė pikniko liudininku buvęs B.Posseltas.

Apie ketinimus pikniko metu atverti sieną, informacijos turėjo ir VDR saugumo tarnybos "Stasi" darbuotojai Vengrijoje, tačiau iš centro negavę jokių nurodymų, jie nesiryžo provokacijoms. Galiausiai saugumiečiams nebeliko nieko kita, kaip tik organizuoti bėglių paliktų transporto priemonių – dar neseniai didžiausiu turtu laikytų škodų, trabandų, vartburgų, motociklų – transportavimą į VDR.

Pasibaigus piknikui Vengrijos ir Austrijos siena vėl buvo uždaryta. Tačiau Rytų vokiečių tai nesustabdė. Pirmuoju bandymu į Vakarus ištrūko tik apie 700 iš tūkstančių tuo metu Vengrijoje buvusių VDR piliečių. Laisvės pikniko įkvėpti jie veržėsi jau ne tik į Vakarų Vokietijos diplomatines atstovybes Lenkijos, Čekijoje, bet užplūdo Vengriją.

Tai, kad komunistinė Vengrijos vyriausybė yra liberaliausia iš visų rytų bloko vyriausybių, o 1989-ųjų birželį Austrijos ir užsienio ministrai simboliškai perkirpo abi šalis skyrusią spygliuotą vielą, vokiečiams suteikė labai daug vilties. Gerokai daugiau nei buvo galima tikėtis, kad gilėjanti krizė pribaigs VDR įkūrimo 40-mečiui besiruošiantį E.Honeckerio režimą.

VDR piliečių neišgąsdino ir tai, kad atliepdamas Rytų Berlyno reikalavimui, Budapeštas sustiprino vakarinės sienos apsaugą. Pačios VDR sienų uždaryti E.Honeckerio režimas nedrįso, todėl pasirūpinę turistinėmis vizomis, stengdamiesi sukelti kuo mažiau įtarimo saugumiečiams ir pasieniečiams, tūkstančiai rytų vokiečių vyko Vengrijos link – "atostogauti prie Balatono ežero".

Nors galimybe pasinaudoti vengrams suteikta judėjimo laisve VDR piliečiai neturėjo, plyšelis šviesos juos masino it plaštakes naktį. "Turistai" iš VDR užplūdo VFR ambasadą Budapešte, prašėsi politinio prieglobsčio. Suskaičiuota, kad tą vasarą Vengrijoje buvo apie 10 tūkst. rytų vokiečių.

Nepaisant kritikos iš Rytų Berlyno, Vengrija toleravo pabėgėlių minią. Paprašytas VFR diplomatų, VDR piliečiais rūpinosi kunigo Imrės Kozmos vadovaujami Vengrijos maltiečiai. Per keletą mėnesių, kol galutinai atsivėrė sienos, jo Zugligeto parapijoje pagalba suteikta beveik 50 tūkst. rytų vokiečių – tiek jų per Vengriją 1989-ųjų vasarą ir rudenį pabėgo į Austriją.

Tai, kas įvyko 1989-ųjų rugpjūčio 19-ąją, buvo tik uvertiūra. Jau visai netrukus, rugsėjo 11-ąją, Vengrija leido per savo sienas į pasirinktą šalį vykti ir VDR piliečiams, o po dviejų mėnesių sulaukta ir pagrindinio įvykio: griuvo Vokietiją ir Europą dalijusi Berlyno siena.

Svarbiausia – žirklės vielai kirpti

Marlies ir Berndas Grunertai iš Kembergo tuometinės VDR Vitenbergo žemėje buvo tarp tų Rytų vokiečių, kurie į Vakarus veržėsi rizikuodami patekti į kalėjimą ar žūti pakirsti pasieniečių kulkos. Odontologas ir mokytoja vėliau prisimins, kaip 1989-ųjų vasarą su savo keturių ir septynerių metų vaikais leidosi į pavojingą kelionę Vengrijos link. "Niekuo nepasitikėjome. Net mūsų vaikai nežinojo, kur važiuojame", – vėliau žurnalistams sakė B. Grunertas.

„Reuters“ nuotr.

Pažįstamiems pora su džiaugsmu pasakojo apie būsimas atostogas prie Balatono ežero, tačiau slapčia studijavo Vengrijos žemėlapius, vietas, kur bent teoriškai įmanoma nepastebėtam prisiartinti prie sienos su Austrija – kaip ir tūkstančiai jų bendrapiliečių. Kad nesukeltų pasieniečių įtarimų, sutuoktiniai į "poilsio" kelionę nesivežė nieko, ko anuomet galėjo prireikti potencialiems bėgliams: kompaso, studijų diplomų, kontaktinių asmenų Vakaruose telefono numerių ar nors kiek pinigų užsienio valiuta.

Jau "atostogaudami" Vengrijoje sykį atvykę į pasienio zoną jie buvo užklupti vengrų pasieniečių – arešto pavyko išvengti, sulaukta tik nurodymo pasitraukti į šalies gilumą. Įbauginti ir pasimetę Grunertai nedrįso vykti į Paneuropos pikniką. Po to, kai iš laikraščių sužinojo, kad tai buvo realus šansas ištrūkti į laisvę, jautėsi tarsi antrąkart patyrę pralaimėjimą. Tačiau ir šis nusivylimas jų nesustabdė.

Ir praėjus trims dešimtmečiams Grunertai puikiai pamena, kaip rugpjūčio 20-ąją, apie 14.45 val., netoli sienos su Austrija pamiškėje jie išlipo iš automobilio. Ten, kur, iš vieno vengro slapta gautomis žiniomis, turėjo būti silpniausiai saugomas ruožas – artimiausiame pasieniečių bokštelyje niekas nebudėdavo. Kaip vėliau paaiškėjo – specialiai, toks buvęs Vengrijos pasieniečių sprendimas. Palikę automobilį, Grunertai su savimi turėjo tik tai, kas svarbiausia, – vaikus, nevasariškai aprengtus, kad nesusibraižytų braunantis per krūmus, dokumentus ir žnyples vielai kirpti.

Vos priartėję prie miškelio, Grunertai suprato, kad nėra vieniši. Pamatę grupelę žmonių, sudvejojo, kad tai gali būti ne tik pabėgėliai, bet ir vengrų ar "Stasi" šnipai, todėl pasuko kita kryptimi. Kartu su dar viena bėglių šeima dar gerą valandą ėjo pamiške, kol pamatė spygliuotos vielos tvorą. Vienas spustelėjimas žnyplėmis, antras – skylė į laisvę atrodė tarsi vartai į rojų. Grunertų laikrodžiai rodė 16.30 val. – po kojomis buvo Austrijos žemė.

"Nebijokite, esate saugūs", – staiga pasigirdęs šnabždesys kėlė dviprasmiškus jausmus. Tai buvo Martinas Kanitschsas iš nedidelio Miorbišo kaimelio – vienas tų austrų, kurie kaip įmanydami padėjo pabėgėliams: pasitikdavo orientaciją praradusius bėglius, suteikdavo jiems pastogę, maisto, drabužių.

Teoriškai pasienio teritorija buvo saugoma ir nuo Austrijos pusės, tačiau, regis, visiems buvo aišku: iš Vengrijos pusės braunasi ne diversantai, bet civiliai, VDR piliečiai. Prisliūkinę prie pasienio tvoros, paprasti austrai kirpo vielas, palikdavo bėgliams nuorodas ant medžių. Kai kurie dar Vengrijos teritorijoje sodindavo bėgančius vokiečius į savo automobilius, o pasienyje, užkalbinę pareigūnus, gyvą kontrabandos krovinį išveždavo į laisvę. Ne vieną tokį pabėgėlių padėjėją sulaikė Vengrijos pasieniečiai, tačiau dažniausiai apsiribota tik naktimi daboklėje ar griežtu paliepimu dingti iš Vengrijos teritorijos.