E.Macronas jau dabar tituluojamas naujuoju Prancūzijos Francois Hollande'u – daug žadėjęs ir nieko neištesėjęs. Radikalesni prancūzai, neslepiantys simpatijų kairiajai ideologijai, naująjį prezidentą pravardžiuoja bankininkų marionete, primindami, kad, prieš pasukdamas į politiką, šis veikėjas uoliai krovė turtus Rotšildų dinastijai (E.Macronas anksčiau dirbo investicijų bankininku Prancūzijos banke "Rothschild & Cie Banque", priklausančiame "Rothschild & Co").

Kad ir kaip buvo, tik laikas parodys, ką E.Macronas iš tiesų sugeba – ar tik gražiai kalbėti, ar priimti būtinus Prancūzijai sprendimus. O iššūkių – nors vežimu vežk: smunkanti ekonomika, sudėtingi socialiniai klausimai, pagaliau imigracija, santykiai su ES ir t.t.

M.Le Pen taip pat nėra pernelyg mylima Prancūzijoje. Antrajame prezidento rinkimų ture nedalyvavo beveik trečdalis rinkėjų – jie nebalsavo nei už ją, nei už E.Macroną. M.Le Pen nėra populiari nei tarp liberalių pažiūrų prancūzų, kuriems nėra priimtinas jos  nacionalistinis diskursas, nei tarp kairiųjų pažiūrų rinkėjų, palaikiusių Jeaną Lucą Mélenchoną.

Šie aiškiai suvokia, kad tiek E.Macronas, tiek ir M.Le Pen atstovauja kapitalui. Skirtumas tarp jų tik tas, kad pirmasis atstovauja globaliajam, o antroji – nacionaliniam kapitalui. Nenuostabu, kad J.L.Mélenchonas ryžtingai pareiškė, jog nerems nė vieno iš kandidatų prieš antrąjį turą.

M.Le Pen ilgai ir sunkiai dirbo, kad atsikratytų savo tėvo ir Prancūzijos politikos veterano Jeano Marie Le Peno paveldo. Šis, nevengęs aštrių pasisakymų, pavertė jo paties įkurtą Nacionalinį frontą (NF) antisemitiniu, ksenofobiniu, tad atgrasiu net prancūzų nacionalistams. Tikėtina, kad dėl to daugelis Prancūzijos rinkėjų – vis dar ne NF pusėje. Kol kas.

M.Le Pen ir pralaimėjo šiuos prezidento rinkimus, tačiau NF neabejotinai sutvirtino savo pozicijas šalies politinėje arenoje.

Reikšmingai sustiprėjo ir asmeninės M.Le Pen pozicijos – 34 proc. antrajame rinkimų ture, kai prieš tave faktiškai agituoja visi, kas tik gali, iš tiesų yra visai neblogas pasiekimas. Ne veltui M.Le Pen po rinkimų ne ašarojo, o sušoko pergalės šokį. Juk ji surinko beveik dvigubai daugiau balsų (10,6 mln.) nei jos tėvas antrajame prezidento rinkimų ture 2002 m., kai pralaimėjo Jacques Chiracui.

"Nebegalime manyti, kad FN yra vienadienis reiškinys, kuris tuoj baigsis", – pakomentavo politologė Virginie Martin.

Daugelis analitikų sutinka, kad viena svarbiausių NF sėkmės priežasčių – sunkumus išgyvenanti Prancūzijos ekonomika. Ir jei situacija toliau blogės, NF sulaikyti ateityje bus labai sunku. Kita vertus, sunku sulaikyti bus ne tik dešiniuosius, o ir kairiuosius. Rinkimai parodė, kad J.L.Mélenchonas – rimtas kandidatas, o jo idėjos – populiarios, ypač tarp jaunimo.

Tiesa, J.L.Mélenchonas – gana nuosaikus. Jei jo vietą užimtų kur kas reiklesnė asmenybė, be to, turinti daugiau charizmos, tikėtina, kad per kitus rinkimus galima būtų išvysti intriguojančią kairiųjų ir dešiniųjų idėjų dvikovą, kokios nebuvo šiais metais.

Pagrindo tam yra: nedarbas Prancūzijoje siekia 10 proc., tarp jaunimo jis dar didesnis. Sistemines politines partijas purto skandalai, o visuomenė mėgina atsitiesti po virtinės didžiulio masto teroro išpuolių. Tokioje terpėje NF nacionalistinė retorika – itin viliojanti. Be to, fronto deklaruojama griežta pozicija dėl imigracijos ir Prancūzijos nacionalinės tapatybės apsaugos sklandžiai įsilieja į didžiųjų šalies politinių partijų diskursą.

Siūlymai suvaržyti imigraciją, imtis griežtų saugumo priemonių ir stiprinti protekcionizmą rado atgarsį tarp rinkėjų ekonominio sąstingio apimtose kaimo vietovėse.

"NF sugebėjo įskiepyti savo identiteto politiką visam šalies politiniam spektrui", – teigė sociologas Sylvainas Creponas.

Negana to, jėgos, iki šiol blokavusios 1972 m. įkurtam NF kelią į prezidento postą, taip pat silpsta.

Prancūzijos gyventojai vis mažiau pasitiki tradicinėmis politinėmis jėgomis. Pirmojo prezidento rinkimų turo rezultatai atskleidė, kad beveik pusė rinkėjų rinkosi ne tradicinių, o antisisteminių politinių jėgų kandidatus.

M.Le Pen prieš antrąjį rinkimų turą taip pat sudarė savo pirmąjį politinį aljansą, užsitikrinusi dešiniojo sparno euroskeptiko, kurį pergalės atveju žadėjo skirti premjeru, palaikymą. Jos politinė sąjunga su Nicolas Dupont'u-Aignanu traktuojama kaip ženklas, rodantis, kad NF tolsta nuo savo ankstesnio politinio parijo statuso.

"Tai absoliučiai istorinis susitarimas. Dėl jo NF atsidūrė vienoje gretoje su klasikinėmis politinėmis partijomis, – aiškino V.Martin. – Atrodo, kad jie (NF) dabar ieško būdo normalizuotis."

Pati M.Le Pen pripažino, kad jos partijai – būtinos didžiulės permainos prieš birželį vyksiančius parlamento rinkimus. Vienas iš jos patarėjų užsiminė, kad NF netgi gali pakeisti savo pavadinimą.

Dabar M.Le Pen tikslas – smarkiai padidinti Nacionaliniame Susirinkime partijos turimų vietų skaičių. Šiandien parlamente dirba tik du įstatymų leidėjai iš NF.

Tikėtina ir tai, kad M.Le Pen ieškos būdų nuraminti tą partijos sparną, kuris nusivylė šia rinkimų kampanija, per kurią būta rimtų nesėkmių, įskaitant jos prastą pasirodymą televizijos debatuose su E.Macronu ir miglotus pasisakymus apie NF seniai deklaruojamą tikslą, kad Prancūzija atsisakytų euro.