Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), kukliai pradėjęs savo karjerą, ilgainiui tapo įtakingiausiu šalies politiku nuo šiuolaikinės Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko (Mustafos Kemalio Atatiurko) laikų, tačiau po ilgiau nei dešimtmetį trunkančio buvimo valdžios viršūnėje jis yra labiausiai skaldanti figūra Turkijoje.

Savo šalininkų garbinamas kaip didis transformatorius, modernizavęs Turkiją, kritikų R.T.Erdoganas laikomas vis labiau despotišku lyderiu, puoselėjančiu ambicijas įtvirtinti „diktatūrą“.

R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) netikėta pergalė sekmadienio rinkimuose, kuriuose ji susigrąžino daugumą parlamente, turėtų padėti jam įgyvendinti tikslą paversti savo postą JAV stiliaus prezidentine institucija, turinčia didelius vykdomuosius įgaliojimus.

61 metų R.T.Erdoganas pirmą kartą į valdžios olimpą užkopė 2003-aisiais, kai tapo premjeru. Po ilgo perversmų ir nestabilių politinių koalicijų laikotarpio jis grąžino Turkijai, kurios gyventojų daugumą sudaro musulmonai, stabilumą ir išvedė ją iš sunkios ekonominės situacijos.

Kritikai tvirtina, kad jis siekia sunaikinti Turkijos sekuliarią demokratiją, primesdamas visuomenei savo konservatyvias islamiškas vertybes ir stengdamasis nutildyti savo oponentus bei jo atžvilgiu kritiškai nusiteikusią žiniasklaidą.

Dramatišku šių jo pastangų įrodymu tapo įvykiai likus kelioms dienoms iki rinkimų, kai riaušių policija šturmavo ir uždarė televizijos stotis, siejamas su jo nesutaikomu priešininku – JAV gyvenančiu dvasininku Fethullah Gulenu (Fetchula Giulenu), kuris kaltinamas rezgęs sąmokslą nuversti R.T.Erdoganą, kai organizavo korupcijos tyrimą, kurio taikiklyje atsidūrė asmenys iš prezidento artimiausios aplinkos.

„Geresnis AKP rezultatas būtų signalas R.T.Erdoganui, kad rinkėjai pritaria jo autoritariniam stiliui - pradedant (Rusijos prezidento Vladimiro) Putino maniera vykdomam žiniasklaidos institucijų perėmimui ir baigiant jo karingu tonu kritikų atžvilgiu“, - prieš sekmadienio rinkimus sakė Asli Aydintasbas (Asli Aidintašbaš) iš Europos užsienio santykių tarybos (ECFR).

„Didysis šeimininkas“

Tapęs premjeru, R.T.Erdoganas sugebėjo apkarpyti sparnus kariškiams - anksčiau didžiulę įtaką turėjusiems Turkijos sekuliarumo sargybiniams, tačiau eiliniams turkams pakurstė nerimą dėl pastangų „islamizuoti“ visuomenę, kai suvaržė prekybą alkoholiu, įvedė apribojimus dėl naudojimosi internetu ir netgi pamėgino uždrausti valstybiniams universitetams turėti bendrabučius, kuriuose gyventų abiejų lyčių studentai.

Užimdamas prezidento postą R.T.Eroganas neturėtų kištis į partinę politiką, tačiau jis tebeturi didžiulę įtaką AKP ir birželį aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, energingai pliekdamas savo oponentus.

Iš pradžių Vakaruose jis buvo liaupsinamas už tai, kad sukūrė pavyzdinę musulmonišką demokratiją Europos rytiniame pakraštyje, o pati Turkija vylėsi atlikti svarbios tarpininkės vaidmenį pasaulio arenoje.

Tačiau po Arabų pavasario nuo Ankaros nusigręžė jos draugai, o santykiai su Vakarais atšalo, ypač dėl paramos islamistų sukilėliams Sirijos konflikte ir dėl prastėjančios padėties žmogaus teisių srityje, tapusios sunkiai įveikiama kliūtimi Turkijos kelyje į narystę Europos Sąjungoje.

Ūmiu būdu garsėjantis beveik dviejų metrų ūgio R.T.Erdoganas dažnai vadinamas „Büyük Usta“ – „didžiuoju šeimininku“ – arba tiesiog „ sultonu“.

Apie šalies lyderio sveikatos būklę sklando įvairūs gandai, kuriuos pakurstė pranešimai, kad jam buvo atliktos dvi rimtos žarnyno operacijos, nors medikai paneigė, kad valstybės vadovas serga vėžiu, o jo darbotvarkė tebėra labai įtempta.

Akivaizdu, kad R.T. Erdoganas siekia įsiamžinti istorijoje kaip vienas iš didžiųjų šalies reformuotojų greta modernios Turkijos tėvo Mustafos Kemalio Ataturko, pastačiusio respubliką ant subyrėjusios Osmanų imperijos pamatų.

Jis pradėjo virtinę itin ambicingų projektų, įskaitant naują greitųjų traukinių tinklą ir tunelį po Bosforo sąsiauriu.

Tačiau jo nauji didžiuliai, 615 mln. eurų atsiėję, prezidento rūmai su 1 150 kambarių Ankaros pakraštyje buvo išjuokti kaip neskoninga ir nereikalinga ekstravagancija ir laikomi jo „šliaužiančio“ autoritarizmo simboliu.

Įsižeidęs R.T.Erdoganas netgi padavė į teismą dėl šmeižto vieną savo politinį varžovą, išdrįsusį tvirtinti, kad rūmų tualetų sėdynės yra auksinės.

R.T.Erdoganas ne kartą nustebino keistokais pareiškimais, pavyzdžiui, kai paskelbė, kad musulmonai atrado Amerikos žemyną prieš Kristupą Kolumbą, kai tvirtino, kad moterys yra nelygios vyrams, ar kai pareiškė, kad „nušluos nuo žemės paviršiaus „Twitter“.

„AKP – mano vaikas“

R.T.Erdoganas, pakrančių sargybos karininko, dirbusio Stambulo uosto rajone Kasimpašoje, sūnus, vaikystę praleido Rizės regione prie Juodosios jūros, bet paauglystėje grįžo į Stambulą.

Jis baigė verslo administravimo studijas ir buvo daug žadantis futbolininkas. Būsimasis šalies lyderis netgi žaidė futbolą viename pusiau profesionaliame Stambulo klube.

Globojamas savo velionio mentoriaus Necmettino Erbakano (Nedžmetino Erbakano), vėliau tapusio premjeru, R.T. Erdoganas tapo žinomas dėl savo veiklos islamiškame judėjime.

1994 metais jis tapo Stambulo meru ir ėmėsi spręsti kai kurias opias problemas daugiau negu 15 mln. gyventojų turinčiame didmiestyje, tokias kaip transporto spūstys ir oro tarša.

Kai jo religinė partija buvo uždrausta, R.T. Erdoganas dalyvavo protesto demonstracijose ir buvo keturiems mėnesiams pasiųstas už grotų, kai padeklamavo islamišką eilėraštį, kurį teismas pripažino kurstančiu religinę neapykantą.

2001 metais R.T. Erdoganas ir jo ilgametis sąjungininkas – ankstesnis prezidentas Abdullah Gulas (Abdula Giulas) – įkūrė islamiškas šaknis turinčią AKP, kuri laimėdavo kiekvienus rinkimus nuo 2002 metų.

„AKP yra mano penktasis vaikas“, – sako R.T. Erdoganas, turintis du sūnus ir dvi dukras.

Politikas, kuriam iš pradžių nebuvo leista tapti premjeru dėl teistumo, užėmė vyriausybės vadovo postą 2003 metais, kai parlamentas priėmė atitinkamas įstatymų pataisas.

Jam vadovaujant Turkijos ekonomika augo itin sparčiu tempu, kurio pavydėjo kitos besivystančios rinkose. Ankara taip pat įtvirtino savo pozicija tarptautinės politikos arenoje.

Tačiau nuo 2013 metų R.T. Erdoganas pradėjo susidurti su iššūkiais jo valdymui, į kuriuos jis reagavo itin karingai, užuot mėginęs ieškoti kompromiso.

2013 metais planai pastatyti prekybos centrą vieno Stambulo parko vietoje išprovokavo protestus, suvienijusius sekuliarių pažiūrų turkus.

Nors kai kurie valdančiosios partijos veikėjai pasisakė už pastangas tartis, R.T. Erdoganas buvo nusiteikęs kovingai ir ėmėsi griežtų veiksmų prieš protestuotojus, kuriuos išvadino chuliganais (çapulcu).

Šie protestai išplito į kitus šalies miestus ir peraugo į demonstracijas prieš R.T.Erdohano valdymą, o per neramumus žuvo aštuoni žmonės.

Didžiulį visuomenės pyktį taip pat išprovokavo jo reakcija į pernai gegužę įvykusią tragediją vienoje kasykloje vakariniame Somos mieste, nusinešusią 301 žmogaus gyvybę. R.T.Erdoganas stengėsi nesureikšminti to incidento, lygindamas jį su Britanijose kasyklų katastrofomis XIX amžiuje.

Kai R.T.Erdoganas 2014 metų rugpjūtį tapo valstybės vadovu, laimėjęs pirmuosius tiesioginius prezidento rinkimus, jis tapo dar karingesnis ir, kaip kai kas sako, „putinizavosi“.

„Paskutinis diktatorius!“ - skelbė vienas plakatų, kurį laikė iškėlę demonstrantai per protestą dėl praėjusios savaitės reido prieš televizijos stotis.