Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad kraštutinių politinių jėgų galimybės laimėti svarbius politinius postus yra padidėjusios, o kai kur – net realios, ką rodo pastarojo meto rinkimai.

„Vienas tokių pavyzdžių – Graikija, kur jau porą metų valdančiąją daugumą sudaro vadinamoji kraštutinė kairė ir kraštutinė dešinė. Kad tokios partijos gali ne tik patekti į vienos ar kitos šalies parlamentą, bet ir dalyvauti valdančioje daugumoje, rodo kai kurių šalių pavyzdžiai, tačiau kol kas sudėtinga kalbėti apie bendras tendencijas, nes skirtingose šalyse rinkimai šiuo požiūriu baigiasi skirtingais rezultatais“, – kalba R. Vilpišauskas.

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas M. Jurkynas teigia, kad per pastaruosius 20 metų kraštutinių politinių jėgų atstovų galimybės užimti politinius postus yra ryškiausios: jie daug daugiau vietų laimi nacionaliniuose parlamentuose, Europos Parlamente. Tačiau šias politines jėgas politologas vadina ne itin reikšmingomis, nors ir beįsitvirtinančiomis partinėje sistemoje.

„Politine prasme šios politinės jėgos nėra reikšmingos: jos sukelia daug triukšmo, kai kur rinkimuose stipriai pasirodo, tačiau turiu nuojautą, kad tai yra jų gulbės giesmė. Jų politinės nuostatos sušvelnėja, patekus į vyriausybę, ir jos supranta, kad kompleksiškų problemų neįmanoma išspręsti populistiniais sprendimais. O realių sprendimų jie arba neturi, arba jie prasilenkia su demokratija ir žmogaus teisėmis. Nemanau, kad jiems galėtų geriau pasisekti, nebent labai susimautų dabartinės tradicinės partijos“, – sako M. Jurkynas. 

Nepasikeitus tradicinėms partijoms, vėlesni rinkimai gali būti lemtingi

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė teigia, kad nors radikalios politinės jėgos pastaruoju metu rinkimuose pasirodo neblogai, laimėti rinkimus kol kas jos neturi daug potencialo, tačiau jis gali gerokai išaugti, tradicinėms partijoms nepakeistus ydingos savo praktikos.

„Tokių politinių jėgų galimybės laimėti rinkimus šiuo metu nėra labai stiprios, tačiau problema ta, kad jie turi augimo potencialą. Per tam tikrą laikotarpį šios politinės jėgos sustiprėjo iki tiek, kad dabar keliame klausimą, kurio anksčiau neužduodavome, – ar jie laimės rinkimus. Buvo žinoma, kad tokios jėgos veikia, tačiau jos buvo paraštėse ir visi numodavo ranka, kad jų galimybės yra beveik niekinės.

Tokių politinių jėgų galimybės laimėti rinkimus šiuo metu nėra labai stiprios, tačiau problema ta, kad jie turi augimo potencialą.

Problema ta, kad, galima sakyti, šių politinių jėgų augimo potencialas buvo neįvertintas. Tai, kad šiandieną klausiame, ar jos gali laimėti rinkimus, yra ne tiek todėl, kad tos politinės jėgos yra stiprios, kiek dėl to, tradicinės politinės partijos yra silpnos. Kitaip tariant, tą potencialą populistams, kraštutiniams kairiesiems ir dešiniesiems sukūrė ne kas kitas, o tradicinės politinės partijos, praradusios ryšį su gyventojais“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak R. Urbonaitės, kol tradicinės partijos neperžiūrės savo vaidmens ir veikimo principų, nepasiūlys realaus politinio turinio su argumentais, o ne su tuščiais pažadais spręsti problemas, tol radikalūs kairieji ir dešinieji turės potencialo.

„Kai tik tradicinės partijos atnaujins santykį su gyventojais, politinis elitas išeis iš savo izoliacinio burbulo, į politiką bus pažiūrėta rimtai, galėsime matyti pokyčius. Kraštutinių politinių jėgų potencialas augti visiškai priklauso nuo to, ką darys tradicinės partijos.

Tai ypač svarbu dabar, nes kol kas Olandijoje kraštutiniai dešinieji nelaimėjo, pranašu, kad Prancūzija išvengs košmaro, Vokietija – taip pat, tačiau jei tradicinės politinės partijos nesikeis, kiti rinkimai šia prasme gali baigtis labai liūdai. Tai, kad radikalioms politinėms jėgoms nepavyksta laimėti šiuose rinkimuose, nereiškia, kad joms nepavyks kituose, nes ilgalaikėje perspektyvoje matome jų stiprėjimą“, – kalba R. Urbonaitė.

Sėkmė prezidento rinkimuose labiau tikėtina nei parlamento

R. Vilpišausko teigimu, viena pagrindinių bendrų tendencijų balsuojant referendumuose, parlamentų, prezidentų rinkimuose Vakarų demokratijose – padidėjusi visuomenės poliarizacija.

„Daugelyje šalių balsavimai baigiasi nedidele kažkurios pusės persvara. To pavyzdys – „Brexit“, JAV prezidento rinkimai. Prezidento rinkimai Prancūzijoje irgi nesibaigs triuškinančia pergale.

Ta poliarizacija susijusi ne tiek su tradiciniais ideologiniais dešinės ir kairės skirties klausimais, kiek su atvirumu išorės pasauliui, imigrantams ir iš dalies prekybai. Todėl labai svarbi politinė lyderystė, kuri rastų būdą susikalbėti su skirtingomis pusėmis, sutelkti žmones, išgirsti kitos pusės argumentus. Tokių politikų neatsiranda ir tai yra pagrindinė Vakarų demokratijų problema“, – kalba R. Vilpišauskas.  

Savo ruožtu M. Jurkynas pažymi, kad, turėdami mintyje ir visuomenės poliarizaciją, galime tikėtis skirtingos radikalių politinių jėgų sėkmės skirtingo pobūdžio rinkimuose.

„Rinkimai į prezidento postą dažniausiai būna dviejų turų, nes retai kam pirmajame ture pavyksta laimėti absoliučią daugumą. Natūralu, kad kai antrajame ture renkamasi iš dviejų kandidatų, labiau tikėtina nežymi persvara ir didesnės galimybės būti išrinktam kraštutinės pozicijos atstovui, nei parlamento rinkimuose, kur rinkėjų preferencijos pasiskirsto daugiau ar mažiau išskaidytai.

Apskritai kalbant apie politines partijas, populistinės radikalios dešinės ar kairės partijos yra tikrai ne marginalios, tačiau nesurenka daugiau nei keliolikos procentų balsų. Radikalūs dešinieji netgi ne visur patenka į valdžią, o jei patenka maža jų dalis, jie tampa nuosaikesni ir praranda populiarumą“, – sako M. Jurkynas.