Visa tarptautinė bendruomenė susirūpino dėl Malio istorinio ir kultūrinio paveldo, prieš kurį buvo užsimoję islamistų kovotojai. Laimei, pačių gyventojų dėka svarbiausi reliktai toliau skaičiuos šimtmečius.

Pridarė šventvagysčių

Kai atėjo pavojus, Ali Imamas Benas Essayouti žinojo, ką reikia daryti. Jo vadovaujamoje XIV a. mečetėje istoriniame Tombuktu mieste trapūs ir nesurišti pergamentiniai rankraščiai išgulėjo šimtmečius. Dvasininkas negalėjo leisti, kad naujieji užpuolikai – tuaregų sukilėliai ir islamo ekstremistai – juos sunaikintų.

Todėl jis atsargiai suvyniojo 8 tūkst. dokumentų į audeklus, sudėjo į dėžutes ir nunešė į slaptą bunkerį.

"Šie rankraščiai nėra tik mūsų, gyvenančių Tombuktu, – JAV laikraščiui "The New York Times" paaiškino A.I.B.Essayouti. – Jie priklauso visai žmonijai. Mūsų pareiga yra juos išsaugoti."

Tombuktu gyventojai patyrė skausmingą islamistų valdymą. Beveik visi gyvenimo malonumai, net tokie nekalti kaip muzikos klausymasis ir šokiai, buvo uždrausti. Kai sausio 28 d. miestą užėmė Prancūzijos ir Malio kareiviai, gyvenimas pamažu ėmė grįžti į ankstesnes vėžes.

Bet turtingas miesto istorinis paveldas patyrė didelių nuostolių. Tombuktu yra žinomas kaip 333 šventųjų miestas. Islamistai kovotojai sunaikino keleto šių šventųjų – vietos musulmonų garbinamų sufijų dvasininkų ir mokslininkų – molines šventyklas ir mauzoliejus.

Savaitgalį skubiai bėgdami iš miesto jie padarė dar vieną šventvagystę – padegė dešimtis senovinių rankraščių Ahmedo Babos institute, didžiausioje ir svarbiausioje miesto bibliotekoje.

Turtinga istorija

Kartu su Prancūzijos prezidentu François Hollande’u šeštadienį į Malį atvyko Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) vadovė Irina Bokova, kuri turi įvertinti žalą, padarytą Tombuktu kultūriniam paveldui. Ji tikino, kad sugriauti šventųjų kapai bus atstatyti.

"Mes ruošiamės atstatyti šiuos mauzoliejus kiek įmanoma greičiau. Manome, kad tai svarbu Malio žmonių ateičiai, jų orumui ir pasididžiavimui", – sakė I.Bokova.

Šiais laikais Tombuktu tapo labai tolimos vietos sinonimu. Bet šis miestas šimtmečiais klestėjo, įsikūręs dviejų didžiųjų kelių sankirtoje. Iš šiaurės per Sacharos dykumą senovėje buvo gabenama druska, prieskoniai ir drabužiai, o iš Vakarų Afrikos Nigerio upe – auksas ir vergai. Prekiautojai atveždavo knygų, o vietos gyventojai užsidirbdavo perrašydami jas ranka. Šie rankraščiai saugo gausybę žinių – ne tik islamo filosofijos ir teisės, bet ir medicinos, botanikos, astronomijos.

Tombuktu artefaktai yra neįkainojamas priminimas, kad Užsachario Afrika turi ilgą didelių intelektinių pastangų istoriją, ir dalis jos yra ne tik perduodama iš lūpų į lūpas, bet ir užrašyta.>>>>>>>

"Tai yra Malio imperijos aukso amžiaus paminklai, – sakė I.Bokova. – Jeigu leisime jiems išnykti, tai bus nusikaltimas visai žmonijai."

Timbuktu kultūriniai artefaktai per amžius patyrė daug pavojų. Nepalankus klimatas, termitai ir laikas pridarė daug žalos, taip pat invazijos – tai Songajaus imperatorių, tai nomadų banditų, tai Maroko princų ir galiausiai Prancūzijos.

Sena tradicija

Nemažai senovės liekanų visgi išgyveno iki šių dienų. Už tai galima padėkoti senai Tombuktu gyventojų tradicijai artėjant pavojui užkasti vertingus reliktus dykumoje.

Konaté Alpha ir jo šeima iš kartos į kartą perduoda maždaug 3 tūkst. rankraščių kolekciją. Kai atvyko islamistų kovotojai, vyras sušaukė šeimos susirinkimą.

"Turime rasti būdą, kaip išsaugoti šiuos rankraščius“, – tarė jis tėvui ir broliams.

K.Alpha žinojo daug užkampių ir plyšių, kur miesto gyventojai nuo seno slėpdavo savo vertybes. Vienoje tokių vietų jis paslėpė ir savo šeimos rankraščių kolekciją.

Nors Malio vyriausybė perėmė Tombuktu kontrolę, niekas neskuba traukti senovės reliktų iš slaptaviečių. Kariuomenė nuvijo islamistų kovotojus į šiaurę, bet gyventojai dar nėra tikri, kad jie negrįš.

"Laikysime savo rankraščius paslėptus, kol įsitikinsime, jog padėtis yra saugi. Kada taip bus, negalime pasakyti", – sakė K.Alpha.