Rusijos politologas ir žurnalo "Rosija v globalnoj politike" redaktorius Fiodoras Lukjanovas prognozuoja, kad Lietuvos problemos su Maskva netrukus baigsis, o didžiausios Ukrainos bėdos tik prasidės, nes jai teks pereiti tą patį, ką Baltijos šalys išgyveno XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

– Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje buvo daug diskutuojama apie kliūtis Rusijos pasienyje ir vadinamąjį pieno karą. Vieni sakė, kad Maskva baudžia Vilnių už iniciatyvų vaidmenį Rytų partnerystės programoje, kiti ragino per daug nesusireikšminti, esą Lietuvos balsas per menkas ir Rusijai nesvarbus. Kokia jūsų nuomonė, kaip Maskva vertina Vilnių ir kokią vietą Lietuva užima Rusijos užsienio politikoje?

– Aišku, Lietuva neužima pirmų vietų. Yra keletas valstybių, kurios nuolat matomos ir girdimos, bet aš sakyčiau, kad nė viena Baltijos šalis joms nepriklauso. Politikoje yra tam tikrų krypčių, kurios tampa prioritetinėmis, ir jeigu Lietuva patenka į šį kontekstą – tuomet taip, ji gali būti vertinama kaip tam tikras veiksnys.

Atvirai kalbant, nežinau pastarųjų mėnesių įvykių tikrųjų priežasčių. Galiu įtarti, kad tai susiję su Europoje vykstančiais procesais. Bet problema, aišku, ne pati Lietuva, ir tas faktas, kad Rytų partnerystės viršūnių susitikimas vyks Vilniuje, veikiau tėra atsitiktinumas, sutapimas. Tai, kad Lietuva vaidina aktyvų vaidmenį populiarinant šią idėją ir integruojant Ukrainą į ES, sugula į bendrą motyvą, kaip Rusija vertina dabartinius įvykius.

Žvelgiant platesniame kontekste, iš tiesų posovietinėje erdvėje vyksta tam tikras išsišakojimas. Štai Ukraina pastaruosius 20 metų užsiėmė vien manevravimu. Neskaitant trumpo Viktoro Juščenkos prezidentavimo laikotarpio, visą likusį laiką Ukraina stengėsi naudotis abiejų ją supančių bendrijų pranašumais ir vengė pasirinkti. Kartais jai sekėsi gerai, kartais nelabai. Bandymas apsispręsti valdant V.Juščenkai baigėsi niekuo.

Dabar atėjo laikas, kai Ukraina šitaip tęsti nebegali. Ir ES, ir Rusija su savo Muitų sąjungos idėja sako: "Viskas, rinkitės." Ukraina renkasi, ir atrodo, ne taip, kaip norėtų Maskva. Ir nors Rusijoje yra įvairių nuomonių, reikalinga Ukraina Muitų sąjungoje ar ne, inercija tokia, kad Ukraina yra svarbiausia valstybė pusiausvyrai tarp Rusijos ir ES palaikyti. Taip išėjo, kad šis klausimas įgijo labai didelę geopolitinę reikšmę. Aš manau, kad kai Ukraina pasirašys asocijuotos narystės sutartį su ES, įtampa atslūgs.

Pirma, bus daugiau aiškumo, antra, esu įsitikinęs, Ukraina susidurs su labai sunkiais padariniais ir ekonominėmis problemomis, kurių, mano nuomone, šiandien dar ne visai suvokia.

– Dėl to, kad Rusija imsis kokių nors priemonių?

– Dėl dviejų veiksnių. Pirma, Rusija pakeis prekybos modelį, nes dabartinis modelis yra pagrįstas daugybe privilegijų, kurių Ukraina turi, palyginti su kitomis prekybos partnerėmis. Jeigu Ukraina renkasi ES erdvę ir taisykles, natūralu, kad šios privilegijos baigiasi. Kita vertus, tie reikalavimai, kuriuos Ukraina priima pasirašydama asociacijos sutartį su ES, yra ganėtinai griežti.

Valstybė turės rimtai reformuoti ekonomiką – Baltijos šalys pačios žino, kaip tai būna skausminga, ypač pirmame etape. Jūs tai išgyvenote paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o Ukrainoje gausu liekanų, kurių Baltijos šalyse jau nėra. Tai bus gana sunkus periodas.

Jei grįžtume prie bendros atmosferos, kuri supa šį įvykį, dabar matome šių varžybų eskalaciją. Iš vienos pusės ES traukia Ukrainą, iš kitos – Rusija kaip tam tikrą kompensaciją pateikė griežtą reikalavimą Armėnijai nepasirašyti asociacijos sutarties su ES. Armėnija, atsižvelgdama į savo saugumo klausimus, sutiko. Ir Lietuva atsidūrė viso šio proceso centre. Kai šis etapas baigsis, prasidės naujas, nežinau koks – galbūt rimta ekonomikos krizė Ukrainoje. Tai bus didelė problema visiems, nes tai didelė valstybė, ir nestabilumas joje neduos nieko gera nei Rusijai, nei Europai. Niekas nėra pasirengęs rimtai spręsti jos problemų.

Kad ir kaip būtų, Ukrainai pasirašius asocijuotos narystės sutartį su ES, pagrindas smulkioms kiaulystėms, kurios šiuo metu daromos iš visų pusių, išnyks.

– Taigi jūs sutinkate, kad eilės pasienyje ir pieno karai yra didžiojo geopolitinio žaidimo dalis? O gal čia slypi ekonominiai interesai, ir nebūtinai Kremliaus, o žemesnio lygio žaidėjų?

– Ekonominių interesų yra visuomet. Bet pažiūrėjus į visą paveikslą galima įžvelgti Maskvos norą parodyti šalims, dalyvaujančioms šiame procese, kad Rusija į jį reaguoja labai dėmesingai ir skaudžiai. Ji tarsi nori pasakyti: "Turėkite omenyje…"

Aišku, Ukraina yra pagrindinis taikinys. Kai rugpjūtį Maskva trumpai, bet beveik visiškai buvo sustabdžiusi Ukrainos eksportą į Rusiją, ji oficialiai pripažino parodžiusi, kas bus, jeigu Kijevas pasirašys asociacijos sutartį su ES. Visa prekybos sistema pasikeis, ir Ukraina negalės prekiauti pagal tuos pačius principus, pagal kuriuos tai daro dabar.

Lietuvos tai neliečia, nes tarp Lietuvos ir Rusijos niekas nepasikeis, kalbant apie prekybos sistemą. Bet bendras įtampos fonas, susijęs su šiuo procesu, priveda prie vienokių arba kitokių ekscesų.

– Praėjusį penktadienį Minske Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius bandė įtikinti kolegas iš Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS), kad Ukrainos asocijuota narystė ES nesikerta su Muitų sąjunga ir netgi gali būti naudinga Rusijai bei kitoms NVS valstybėms.

– Tai sena Ukrainos svajonė – patogiai įsitaisyti tarp visų ir iš visų gauti naudos. Tai neįmanoma. Įmanoma kai kas kita. Jeigu Ukraina nusprendė jungtis prie ES, – tai yra jos suvereni teisė ir niekas Rusijoje jos neginčija, – tuomet dalį sprendimo teisės dėl savo prekybos politikos ji perduoda ES, arba, tiksliau, prisijungia prie ES taisyklių. Tuomet derybos dėl suderinamumo jau turi vykti tarp ES ir Muitų sąjungos. Tai jau nebebus Ukrainos ir Rusijos santykių klausimas, bet ES ir Muitų sąjungos. O ES su Muitų sąjunga kol kas kalbėtis nenori, nes mano, kad tai yra organizacija, kuri dar neįrodė, jog yra partnerė. Pažiūrėsime, galbūt ES teisi, o galbūt ir ne.

– Lietuva jau 20 metų negali užmegzti normalių santykių su Rusija. Galbūt turite receptą, kaip galėtų darniai sugyventi maža ir didelė kaimynės?

– Ne tik dabar, bet ir per visą istoriją mažųjų valstybių problema buvo ta, kad jos retai gali pačios savarankiškai formuoti santykius su didžiosiomis. Pagal geopolitinę logiką jos paprastai pakliūva į kieno nors interesų ir įtakos sferą, jų galimybės pačioms formuoti tokius santykius mažėja, jos priverstos orientuotis į ką nors kita.

Natūralu, kad kai griuvo Sovietų Sąjunga ir Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę, jos greitai pakliuvo į ES orbitą. Jos to norėjo, užsibrėžė tokį tikslą. Bet nuo to laiko kalbėti apie atskirų Lietuvos, Latvijos ar Estijos santykių su Rusija formavimą tapo gana sudėtinga. Yra įpareigojanti narystė ES, įpareigojanti narystė NATO. Yra problemų, paveldėtų iš dvišalių santykių ir bendros istorijos, bet taip pat yra įgytų problemų, pavyzdžiui, įstojus į NATO. Teisinga ar ne, Rusija vertina NATO kaip grėsmės šaltinį.

Mano nuomone, šiandien efektyvių, subalansuotų santykių nepavyksta pasiekti dėl to, kad ES, kuri pasiėmė didelę dalį įgaliojimų, netapo tuo, kuo norėjo tapti. ES netapo konsoliduota bendrija, vieninga ir neturinčia vidinių prieštaravimų, kuri valstybių narių vardu gintų jų interesus trečiųjų šalių atžvilgiu. Tai pavyko tik iš dalies, bet ne tiek, kiek buvo planuojama, kai buvo kuriama ES ir prasidėjo naujas integracijos etapas. Todėl visos šalys šiek tiek pakibo ore: viena vertus, jos turi toliau vystyti dvišalius santykius, pavyzdžiui, su Rusija, bet, kita vertus, jos negali to daryti taip, kaip galėtų daryti nebūdamos Bendrijos narėmis. Čia mes kalbame ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kitas šalis, netgi Vokietiją.

Nepavadinčiau to milžiniška problema, bet tai papildomas apsunkinantis veiksnys. Rusija ir Lietuva turi savo istoriją, sudėtingą ir pilną minų, dar prisideda ir nesubalansuoti santykiai tarp Rusijos bei didžiosios Europos, kurios irgi turi sudėtingą istoriją, tiek senąją, tiek naująją.

Todėl Lietuvai palinkėčiau, kad ES vis dėlto taptų tuo, kuo norėjo tapti, – tikruoju konsoliduotu tarptautiniu subjektu, kuriame kiekvienas galėtų rasti savo vietą, bet, deja, nemanau, jog aprėpiamoje ateityje tai įvyks.

– Ir jokia Europos Komisija nepadės Lietuvai susimažinti rusiškų dujų kainos? Jau ilgą laiką to nepavyksta pasiekti nei dvišaliu dialogu, nei keliant šį klausimą europiniu lygiu.

– Suprantama, kodėl Europa neturi tikros bendros energetikos politikos. Ypač didžiosios valstybės, jos nenori kam nors atiduoti sprendimo teisės tokioje piliečiams svarbioje srityje kaip energetika. Juk tai nėra abstrakti finansinė, ekonominė arba politinė tema, o realus klausimas, ar tu žiemą turėsi šilumą namuose, ar ne. Ir jeigu, neduok Dieve, kas nors bendru Europos lygiu nesuveiks, atsakyti vis tiek turės konkrečios valstybės – Olandijos, Vokietijos, Italijos ar kitos – vyriausybė. Rinkėjai nesiaiškins, kodėl komisaras Briuselyje ne taip sutarė su Rusija arba Kataru, jie klaus savo nacionalinės valdžios: "Kodėl mums šalta?" Todėl manau, kad sukurti visiškai integruotos energetikos politikos nepavyks.

Kitas klausimas – šioje srityje Briuselio prerogatyvos yra gana didelės, ir konkurencijos reguliavimo Europos rinkoje principai, Trečiasis energetikos paketas daro konsoliduotą, bendrą spaudimą "Gazprom". Bet, vėlgi, štai koks prieštaravimas: bendras spaudimas vyksta, bet tvarkytis su padariniais kiekvienai valstybei tenka atskirai. Taip ir Lietuvos atveju – ES padeda Vilniui spausti "Gazprom", bet nepadeda susitarti.

Bendrai paėmus, manau, Europos energetikos rinkoje daug kas keisis, ir Rusijoje apie tai jau daug kalbama. Ilgą laiką oficiali pozicija buvo tokia, kad skalūnų revoliucija tėra paistalai ir muilo burbulas. Dabar tokių kalbų nėra. Ar ši šaka bus vystoma Europoje, dar neaišku ir dėl ekologinių grėsmių, ir dėl kitų priežasčių. Bet faktas, kad ji jau išplėtota Jungtinėse Valstijose bei Australijoje ir dėl to rinka tampa visiškai kitokia, globalesnė, turės įtakos.

Taigi pažvelgus 25–30 metų į priekį, Rusijos gamintojams teks orientuoti savo srautus į Aziją, nes Europa visaip bandys atsikratyti išorinės priklausomybės ar bent jau maksimaliai paįvairinti tiekimą.

Tokioms šalims kaip Lietuva, kuri anksčiau priklausė bendrai Sovietų Sąjungos dujų tiekimo sistemai, pereiti prie naujo modelio bus sunkiausia, bet, manau, nieko nėra neįmanoma.