Nesugebėjimas prailginti gyvenimo trukmės, auganti emigracija ir mažėjantis darbo migrantų srautas sudarė sąlygas, dėl kurių iki amžiaus pabaigos rusų skaičius drastiškai sumažės. Iš 146 mln. Rusijos gyventojų gali likti vos apie 90 mln. Pagal pesimistiškiausią galimą scenarijų, rusų skaičius gali sumažėti ir iki 57 mln.

Neįvertinti ištekliai

Kaip ir daugelyje šalių, Rusijoje gimstamumas jau seniai nukrito žemiau kartų kaitos lygio. Su leidinio „Meduza“ žurnalistu Sultanu Suleimanovu kalbėjęs sociologas, Alexanderio von Humboldto fondo stipendininkas Regensburgo universitete Salavatas Abylkalikovas sako, kad kiekvienos naujos šiuolaikinės Rusijos kartos apimtis yra maždaug 25–30 proc. mažesnė nei ankstesnės. Gyvenimo trukmė neilgėja, todėl šalis tapo priklausoma nuo imigracijos – kitaip paprasčiausiai neišvengtų gyventojų mažėjimo.

Šiandien migracija į Rusiją daugiausia vyksta iš Vidurinės Azijos ir Pietų Kaukazo – tai atspindi įprastą žmonių judėjimo modelį iš skurdesnių į turtingesnes šalis. Tačiau 1990-aisiais Sovietų Sąjungos žlugimas lėmė masinį rusakalbių gyventojų repatriavimą ir ištremtų Šiaurės Kaukazo tautų grįžimą, todėl į Rusiją atvyko daug žmonių, nepaisant to, kad Maskva prarado savo imperiją.

Pasak S. Abylkalikovo, tai buvo žmonės, turintys stiprių rusų kalbos įgūdžių, aukštus švietimo standartus, bendrų istorinių ir kultūrinių ryšių. Tačiau Maskva nepakankamai įvertino šį išteklių. Šiandien, sociologo teigimu, Rusija rizikuoja prarasti savo kaip migrantams patrauklios valstybės pranašumą – iš dalies dėl prieš imigrantus nukreiptų nuotaikų, bet daugiausia dėl ekonominių tendencijų.

Konkurencinis spaudimas

„Ekonominis atotrūkis tarp Rusijos ir Vidurinės Azijos šalių mažėja“, – atkreipia dėmesį S. Abylkalikovas. Pvz., Kazachstanas jau dabar gali pasigirti šiek tiek didesniu nei Rusijoje bendruoju vidaus produktu vienam gyventojui. „Kam važiuoti į Rusiją, jei ten uždirbsi beveik tiek pat?“ – retoriškai klausia jis.

„Pažiūrėkite, kas nutiko Moldovai. Anksčiau Rusijoje buvo daug reklamų, kviečiančių moldavų statybininkus, ir pan. Tačiau, laikui bėgant, moldavai pradėjo vykti į ES. Iš pradžių tai buvo nedidelė dalis: trečdalis vyko į Vakarus, du trečdaliai – į Rusiją. Vėliau santykis apsivertė: du trečdaliai vyko į Vakarus, trečdalis – į Rusiją. Dabar srautas į Rusiją faktiškai išnyko. Tas pats gali nutikti ir kitoms kaimyninėms teritorijoms – Pietų Kaukazui ir Vidurinei Azijai“, – sako S. Abylkalikovas.

Rusijos darbo rinkai konkurencinį spaudimą daro ne tik Europa. S. Abylkalikovas neabejoja, kad nuolatinis Kinijos ekonomikos augimas ir mažėjantis gyventojų skaičius pritrauks daugiau darbuotojų iš Pietryčių ir Vidurinės Azijos.

Nors Rusija praranda patrauklumą migrantams, kai kurios šalies dalys tikriausiai išliks traukos centrais. Demografinės gerovės salos, kaip šias sritis pavadino S. Abylkalikovas, bent trumpuoju laikotarpiu išliks, palaikomos gimstamumo, kurio lygis krinta ir jose, bet lėčiau nei likusioje Rusijoje. Artimiausiais dešimtmečiais geriausia didžiųjų miestų perpektyva – metropoliai, vis dar galintys pritraukti tiek užsienio, tiek vidaus migrantų.

Dingę duomenys

S. Abylkalikovas atkreipia dėmesį į su Maskvos aneksija Ukrainoje susijusią statistikos cenzūrą.

Vasarą Rusijos federalinė valstybinė statistikos tarnyba „Rosstat“ palaipsniui nustojo skelbti beveik visus pagrindinius demografinius rodiklius. Pirmiausia dingo realaus laiko regioniniai gimimų, mirčių, santuokų ir skyrybų duomenys. Birželio pabaigoje „Rosstat“ pirmą kartą atsisakė skelbti galutinius 2024 m. mirtingumo duomenis.

Anot S. Abylkalikovo, yra bent du netradiciniai demografiniai komponentai, svarbūs Rusijos atvejui: sienų pokyčiai ir apskaitos netikslumai.

„Atrodo, Rusijos valdžia, suvokusi sunkumus tradicinių demografinių mechanizmų srityje, nusprendė pasitelkti ir šiuos netradicinius metodus“, – sako jis.

Nepaisant mėginimų nuslėpti tikrąją statistiką, vienintelis realus būdas stabilizuoti gimstamumą ar bent šiek tiek jį padidinti greičiausiai reikalauja milžiniškų finansinių investicijų. „Svarbiausia – kurti motinystės infrastruktūrą“, – teigia S. Abylkalikovas.

Gimdyti ar kariauti?

Rusijoje vaikų auginimo politika per pastarąjį šimtmetį patyrė daugybę sukrėtimų, sukeldama demografinių ciklų grandinę. Dėl Antrojo pasaulinio karo XX a. penktajame dešimtmetyje gimė mažiau vaikų nei tikėtasi, todėl toji karta buvo pastebimai mažesnė. Šis reiškinys pasikartojo XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai perėjimas nuo komunizmo paskatino moteris pavėlinti gimdymą ar išvis jo atsisakyti. Valstybės pronatalistinė politika taip pat veikė šiuos ciklus.

Sovietinė demografinė politika, įgyvendinta Michailo Gorbačiovo laikais, lėmė, kad kai kurie gimdymai, galėję įvykti dešimtajame dešimtmetyje, faktiškai įvyko šiek tiek anksčiau, sako S. Abylkalikovas. Kremliaus politika XXI a. antrojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje sukėlė panašų poveikį – ypač dėl neapibrėžtų vadinamųjų motinystės kapitalo programų, kurios paveikė šeimos planavimą.

Karas Ukrainoje, pagal konservatyvius „Meduzos“, „Mediazonos“ ir BBC vertinimus, jau pareikalavo daugiau kaip 200 tūkst. karių gyvybių. Jungtinės Karalystės gynybos ministerija šią savaitę paskelbė, kad vien šiemet Ukrainoje jau žuvo arba buvo sužeista apie 332 tūkst. Rusijos karių, o nuo plataus masto invazijos pradžios visas aukų skaičius gali siekti apie 1,1 mln.

Atrodo, Rusijos valdžia, suvokusi sunkumus tradicinių demografinių mechanizmų srityje, nusprendė pasitelkti ir šiuos netradicinius metodus.

„Tai gana sudėtingas ir dviprasmiškas klausimas. Taip, kai kurie vyrai, galėję tapti tėvais, išvyko iš šalies, žuvo arba buvo sunkiai sužeisti – tai gali neigiamai paveikti gimstamumą. Tačiau kai kuriems žmonėms tai turėjo net teigiamą efektą“, – sako S. Abylkalikovas.

Jis pastebi, kad šauktiniams, samdiniams, žuvusių karių šeimoms mokamos išmokos yra gana didelės. „Tie pinigai pradėjo tekėti į labai vargingas vietoves – kaimus ir mažus miestelius, kurie buvo ties žlugimo riba. Staiga ten atsirado daug pinigų, kurie dar kurį laiką cirkuliuos. […] Šie procesai greičiausiai vienas kitą iš dalies kompensavo, todėl gimstamumas nekrito taip smarkiai, kaip galėjo“, – sako jis.

Nors Rusijos nuostoliai Ukrainoje netapo tokiu demografiniu smūgiu, kokio daugelis tikėjosi, sociologas teigia, kad Maskvos karinės išlaidos yra galbūt dar reikšmingesnis praradimas. Jei šalis nori padidinti gimstamumą, ji turi užtikrinti, kad kiekvienas gimęs vaikas būtų džiaugsmo, o ne sunkumų šaltinis, o tai reikalauja didelių finansinių išlaidų.

Tačiau, užuot investavusi į demografiją, Rusija pinigus degina kare. Pastaraisiais metais valdžia stengėsi skatinti tėvystę ribodama abortų prieinamumą ir drausdama bevaikių propagandą. Pasak S. Abylkalikovo, tokios prievartinės priemonės ar tik simbolinės paskatos bus neveiksmingos be viešųjų investicijų, prilygstančių karo palaikymo kaštams.