Pereiti į pagrindinį turinį

Rusijos politologas F. Lukjanovas: Eurazijos integracija stringa nuo pat pradžių

2013-11-30 13:00
Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Ukraina atsisakė asocijuotos narystės ES, bet Maskvai švęsti pergalę dar anksti. Jos formuojamos Eurazijos sąjungos ateitis, anot Rusijos politologo Fiodoro Lukjanovo, labai miglota.

– Ar Eurazijos sąjunga gali tapti rimta žaidėja tarptautinėje arenoje, tokia kaip ES? Kaip vertinate šios sąjungos perspektyvas?

– Jas vertinu proporcija 50 ir 50. Posovietinės erdvės integracijos idėja, dabar įgavusi Eurazijos sąjungos formą, iš principo nėra absurdiška. Daugeliui valstybių reikia tam tikro bendrumo, kad jos galėtų spręsti savo problemas. Kitų bendrijų joms niekas nesiūlo. Pavyzdžiui, Ukrainai siūlo, o Kirgizijai, Kazachstanui – ne. Stoti kur nors, į jau veikiančią sąjungą, reiškia sutikti su taisyklėmis, kurios joje jau galioja. Stodamas į ES tu negali spręsti – štai šitai aš vykdysiu, o šito ne. Čia arba tu priimi taisykles, arba ne.

Eurazijos integracija, bent jau teoriškai, yra naujas junginys, kurio dalyviai – dabar tai yra trys šalys – visi kartu dalyvauja formuluodami šias taisykles. Kaip Rusijos atstovui, man atrodo labai pozityvu, kad Rusija šiuo atveju mokosi paisyti kitų nuomonės. Tenka pripažinti, tai daryti mes nelabai mokame, ypač jei kalbame apie daug mažesnio potencialo šalis, pavyzdžiui, Baltarusiją arba Kazachstaną. Įpratome, kad mes sprendžiame, o jūs paklūstate.

Dabar Eurazijos ekonominėje komisijoje, kuri yra Eurazijos sąjungos vykdomasis organas, visi turi lygias teises, visos trys šalys turi po du balsus. Rusija neturi pirmenybės, o to dar niekada nebuvo. Manau, tai  labai svarbu, nes reikia mokytis, kad jeigu esi labai didelis, tai dar nereiškia, jog visada esi teisus.

Bet toliau prasideda daug klausimų. Pirma, šiandien kiekvienas šios integracijos dalyvis yra nepatenkintas. Kiekvienas mano, kad nieko nelaimėjo, ypač Kazachstanas. Taigi politiškai apie tai paskelbta, bet ekonomiškai niekas nesureguliuota. Baltarusijos ir Kazachstano lyderiai per pastarąjį viršūnių susitikimą gana atvirai ir šiurkščiai puolė Vladimirą Putiną dėl to, kad Rusija nevykdo pažadų. Žadėjo vienodas taisykles visiems, o visur, kur liečiami Rusijos interesai, pilna išimčių.

– Šiandien į Muitų sąjungą yra susijungusios trys valstybės: Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas. Kaip ir kur dar gali plėstis šis darinys?

– Viskas prasidėjo, galime to neslėpti, dėl Ukrainos. Idėja buvo įtraukti Ukrainą į kokį nors junginį, kur ji atliktų savo vaidmenį, bet instituciškai būtų pririšta prie Rusijos. Tai nepavyko, Ukraina nusprendė savaip. Pagal pirminį planą tai buvo net ne Eurazijos integracija, nes Rusija, apskritai kalbant, nėra Eurazija, Ukraina ir Baltarusija – juo labiau. Kazachstanas – taip, bet jis ten buvo tik papildomas.

Dabar, be Ukrainos, kyla klausimas, kur tokia sąjunga gali plėstis. O ji gali plėstis tik į Rytus, ir tuomet tai jau tikrai yra Eurazijos integracija. Bet Eurazija – tai ne tik posovietinė erdvė. Labai įdomiai skamba pranešimai apie Turkijos susidomėjimą Muitų sąjunga. O kodėl gi ne? Turkija yra Eurazijos valstybė, turinti galingą ekonomiką, labai rimta žaidėja. Jai ši rinka svarbi, ji daug ką gamina. Dar daugiau, Kazachstanui ir Baltarusijai būtų labai paranku turėti sąjungoje antrą stambią valstybę, kuri galėtų atsverti Rusiją. Tokiu atveju Minskas ir Astana turėtų daugiau galimybių manevruoti. Bet tuomet kyla klausimas – kam Rusijai to reikia? Kam jai reikalingas konkurentas, kuris gamybos pajėgumu stipresnis už ją?

Po trumpos tylos ir pamąstymų Eurazijos integracija pradėjo domėtis Pietų Korėja, Kinija. Ir aš bijau, kad Rusija, kuri pati visa tai inicijavo, pirma ims visa tai stabdyti. Juk suprantate, ką reiškia bendra rinka su Kinija. Tai reiškia, kad jokių kitų prekių ten nebus.

Apibendrindamas pasakysiu, kad Eurazijos sąjunga yra labai įdomus projektas, bet jo rezultatas mums visiškai neaiškus. Jis gali nepasiteisinti, nes vidinių problemų labai daug, bet ir gali pasiteisinti, tačiau visiškai kitokiu pavidalu, nei buvo sugalvota pradžioje.

– Savo įžvalgose esate rašęs, kad ES ateitis taip pat miglota ir gali būti liūdna. Jūsų nuomone, ji galiausiai sugrius?

– Ne, kitaip negu kiti Rusijos komentatoriai, kurie pranašauja ES Sovietų Sąjungos likimą, aš esu įsitikinęs, kad ji nesubyrės, bet bus kitokia. Galbūt ji netgi formaliai išliks su tokiomis pat sienomis, kokios yra dabar, bet šios sąjungos sistema ir principai tikrai keisis. Jau dabar akivaizdu, jog išsaugoti, kad ir formaliai, lygiateisiškumo principo neišeis. To negali būti, atsižvelgiant į milžiniškus skirtumus, pirmiausia ekonominius. Vienos valstybės tiesiog nepajėgios sąveikauti vienodame lygmenyje su kitomis. Be to, ES dar teks išsiplėsti mažiausiai į Balkanus, dėl to probleminių šalių skaičius padidės. Iš viso to darau prognozę, kad Europos integracijos pobūdis keisis.

Ir tai normalu, tai nieko gėdinga ar siaubinga. Nes negali vienas ir tas pats modelis veikti, sakykime, šimtą metų. Tokia Europos integracija, kokią mes ją žinojome iki šiol ir kokia ji buvo nuo pat pradžių, nuo praėjusio amžiaus vidurio, puikiai įvykdė savo užduotis. Tai buvo puikus, sėkmingas projektas. Tiesiog jis baigėsi toks, koks buvo, o dabar susiklostė visiškai kitokios aplinkybės.

Svarbiausias klausimas artimiausiems keletui metų – kaip elgsis Vokietija? Taip jau susiklostė, kad ji vienintelė Europoje pajėgi ką nors padaryti, ir dėl savo ekonominio svorio, ir dėl autoriteto. Bet jos autoritetas gana specifinis. Jeigu Vokietija pradės veikti pernelyg aktyviai, ji sulauks visiškai priešingos reakcijos. Visi sakys: "Ne, ne, šitai mes jau matėme." Bet nuo jos daug kas priklauso.

Taigi, manau, kad ES bus kitokia. Kokia – mes kol kas nežinome, bet tai turės didelės įtakos ir Rusijai. Nes iš Rusijos, kad ir ką ji ateityje darytų, net jeigu gręžtųsi į Rytus, niekas niekada neatims jos europinės kultūrinės tapatybės. Kol Rusijoje gyvens rusai ir kitos tautos, gyvenančios čia jau ilgus šimtmečius, ji bus Europos valstybė, o ne Azijos. Jeigu ją ateityje apgyvens kinai ar korėjiečiai, tai bus kitokia valstybė. Bet tai, tikiuosi, nutiks dar negreitai.

O kalbant rimtai, Rusijai kyla labai įdomi nauja dilema. Tradiciškai pastaruosius keletą šimtmečių kultūrinė ir politinė bei ekonominė trauka veikė į vieną pusę. Europa buvo centras – ir pasaulio, ir Rusijos pasaulėjautos. Rusija su Europa galėjo kariauti, galėjo draugauti, bet tai buvo prizmė, per kurią Rusija žvelgė į pasaulį, į pasaulio reikalus.

Dabar kultūrinė orientacija išlieka, rusai nenustos būti europiečiai, o politinė ir ekonominė pasuko į kitą pusę. Kaip tai suderinti, kol kas niekas nežino, nes tokios patirties dar nebuvo. Bet derinti kaip nors reikės.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų