Aukso Krante gyvenanti mama į savo šeimą priėmė senjorę ir nė kiek nesigaili. Vis daugiau tyrimų rodo, kad skirtingų kartų bendravimas neša naudą ir jauniems, ir seniems. Brangių akimirkų, praleistų kaip šeima, galima turėti, net jei nesieja genetinis ryšys.  

„Galbūt ir nepažįstame viena kitos labai ilgai, bet tapome šeima. Kristina man ir dukrelei reiškia išties daug“, – kalbėjo mama Nina Petersen. 

Kai kurios šeimos visai neturi senelių, o dalis senjorų yra bevaikiai ir neturi anūkų, tad kartais tą tuštumą gali užpildyti svetimas žmogus. 

„Meilės nebūna per daug – nei duoti, nei gauti. Man patinka stebėti, kaip mažylė auga, nors pažįstu ją tik kelis mėnesius, bet per tą laiką ji gerokai ūgtelėjo“, – savo patirtimi dalijosi ne pagal kraujo ryšį tapusi močiute Christine Arnott.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Jauna mama džiaugiasi atsiradus močiutei, tad ragina ir kitus pirmą kartą besilaukiančius tėvus nebijoti „įsišeiminti“ senelį ar senelę, ypač jei stinga paramos – jaučiasi izoliuoti ir vieniši. 

Galbūt ir nepažįstame viena kitos labai ilgai, bet tapome šeima.

„Viskas klojosi natūraliai, atrodė, kad ji nuo seno buvo mūsų šeimoje. Tai gal ir nieko ypatingo daugeliui žmonių, bet man jos skiriamas laikas ir pastangos yra vertinga dovana“, – džiaugėsi N. Petersen. 

Kiekvieną savaitę trijų kartų moterys: svetima močiutė, mama ir anūkė traukia pasivaikščioti, drauge žaidžia, dalijasi patirtimi. Net mokslininkai įžvelgia naudą.

„Tirdama pastebėjau, kad kai jaunesni ir vyresni susitinka ima švytėti ne tik jų akys, bet yra ir pokyčių smegenyse“, – aiškino mokslininkė Anneke Fitzgerald.