Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu, o jos sienos atvėrimas 1989 m. lapkričio 9 d., daugelio akimis, simbolizavo Šaltojo karo pabaigą. Vokietija savaitgalį minėjo 25-ąsias istorinio įvyko metines. Ar istorijos žaizdos užsitraukė?

Vokietijos dilema

Po Antrojo pasaulinio karo nė viena to meto pasaulio didžioji galybė negalvojo, kad Vokietijos padalijimas į okupacines zonas – galutinis šio opaus klausimo sprendimas. Tačiau nebuvo jokio sutarimo, kokia bus Vokietijos ateitis.

1948–1949 m. Sovietų Sąjungos inicijuota vadinamoji Berlyno blokada tapo pirmuoju SSRS ir Vakarų sąjungininkių susirėmimu dėl įtakos Vokietijoje. Dėl to kentėjo pirmiausia berlyniečiai.

Ir didžiosios Vakarų šalys, ir SSRS siekė neleisti Vokietijai savarankiškai sustiprėti, bet skyrėsi jų požiūris į šios šalies ateitį.

Sovietai norėjo, kad Vokietija būtų neutrali valstybė, o, geriausiu atveju, pakliūtų į SSRS įtakos sferą. Vakarų šalys, siekdamos apriboti Sovietų Sąjungos įtaką, buvo priverstos pripažinti Vokietijos suskaldymą – tuo metu nemanyta, kad ji tokia bus tiek ilgai. Maža to, niekas nesitikėjo, kad Berlyną – Vokietijos sostinę – padalys siena, kuri vagos miestą 30 metų.

Berlyno krizė

Susikūrus Vokietijos federacinei (VFR) ir Vokietijos demokratinei (VDR) respublikoms, Berlynas atsidūrė VDR teritorijoje, tačiau, pagal Sovietų Sąjungos, Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pokario susitarimus, vakarinė miesto dalis ir sienos perėjimo punktai liko administruojami Vakarų sąjungininkų.

Stiprėjant Vakarų Vokietijos ekonomikai, Rytų Berlyno gyventojai ėmė masiškai bėgti iš Rytų Vokietijos. Šis darbo jėgos nutekėjimas kėlė grėsmę VDR ekonomikai – iki sienos pastatymo iš Berlyno emigravo ketvirtadalis gyventojų.

1958 m. tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas Vakarams pateikė ultimatumą, kuriuo pareikalavo pasitraukti iš administruojamo Vakarų Berlyno. N.Chruščiovas taip pat pagrasino, kad, jei per pusę metų šiuo klausimu nebus susitarta, SSRS vienašališkai pasirašys taikos sutartį su VDR, o sovietų kariuomenė jos kontroliuojamus sienos perėjimo punktus perduos VDR valdžiai.

Vakarams N.Chruščiovo ultimatumas reiškė sudėtingą dilemą: arba pripažinti VDR, arba kariauti su SSRS dėl sienų perėjimo punktų mieste.

Vakarų šalys buvo linkusios patenkinti sovietų ultimatumą, tačiau į šį planą skeptiškai žiūrėjo Vakarų Vokietijos politikai. Tuometis VFR kancleris Konradas Adenaueris kategoriškai prieštaravo bet kokiems veiksmams, kuriuos būtų galima interpretuoti kaip VDR įteisinimą, ir Rytų Berlyno, kaip VDR sostinės, pripažinimą.

Sovietų Sąjungos lyderis N.Chruščiovas turėjo unikalią galimybę užtikrinti savo interesus. Tačiau 1960 m. Paryžiaus aukščiausio lygio susitikime, nepaisant JAV signalų, kad Vašingtonas linkęs nusileisti SSRS pozicijai dėl Vokietijos, jis, užuot iškėlęs Berlyno klausimą, apkaltino amerikiečius šnipinėjimu.

Būtent tuo metu virš SSRS teritorijos buvo numuštas amerikiečių žvalgybos orlaivis U-2. Ši istorija kaip reikiant įsiutino sovietus.

Isteriška, daugelio teigimu, N.Chruščiovo laikysena lėmė, kad ginčo dėl tolesnio Berlyno statuso didžiosioms to meto pasaulio jėgoms išspręsti nepavyko.

1961 m. rugpjūčio mėnesį SSRS ryžosi kraštutiniam sprendimui – uždaryti sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Taip buvo galutinai pasidalyta įtakos sferomis Berlyne.

Siena užkirto galimybes VDR pretenduoti į vakarinę sostinės dalį, o Vakarams – į rytinę. Tiesa, dėl šio sprendimo nukentėjo ne kas kitas, o Vokietijos ir ypač Berlyno gyventojai. Jiems siena tapo 30 metų trukusios istorinės neteisybės simboliu.

Aklina siena

Berlyno siena tapo Šaltojo karo stabilumo garantu, tačiau pakeitė daugelio Vokietijos sostinės gyventojų likimus.

Elke Kielberg, kuriai 1961 m. buvo 12 metų, pasakojo, kad siena vidury miesto išdygo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

"Pamenu, kad tą karštą vasaros dieną mano motina, sugrįžusi į miesto, pasakė, kad kažkas dedasi. Ji papasakojo, kad gatvės užbarikaduotos. Tą pačią dieną nutarėme, kad reikėtų aplankyti tetą, tačiau negalėjome pas ją patekti – ji jau gyveno Rytų Berlyne, o mes Vakarų", – atsiminė berlynietė.

Buvę Vakarų sąjungininkų kariai prisiminė, kad jiems beliko stebėti, kaip dygsta siena.

Russellas Swensonas, buvęs amerikiečių karys, pasakojo, kad siena dygo prieš pat akis – statybininkai klojo plytą po plytos, o daugelis miesto gyventojų nė nenutuokė, kas vyksta. Kariams taip pat buvo sunku įsivaizduoti, kas vyksta. Į juos buvo nutaikyti VDR kariuomenės automatai, tankų pabūklai. Todėl teko tik ramiai stebėti, kas vyksta.
Siena, pasak amerikiečio, tuo metu atrodė kiek juokinga – plona ir neaukšta. Niekas tada toli gražu netikėjo, kad ji išsilaikys 30 metų.

Sienos, kurios ilgis buvo apie 160 km, po kurio laiko buvo itin gerai įtvirtinta. Pro ją tapo labai sunku prasiveržti.

Skaičiuojama, kad sieną, kol ji stovėjo, įveikė vos 5 tūkst. drąsuolių iš Rytų Vokietijos. Bandžiusieji pabėgti rausė tunelius, skrido oro balionais arba savadarbiais orlaiviais.

Pasak oficialios statistikos, bandydami įveikti sieną žuvo apie 136 žmonės, tačiau, pasak istorikų, šis skaičius gali būti gerokai didesnis ir siekti beveik tūkstantį.

1989 m. siena griuvo. Žinoma, tai buvo simbolinis įvykis. Po metų Vokietija susivienijo – atvertė naują lapą šalies istorijoje: netrukus VFR prisijungė VDR.

Dabar Vokietijos sostinės gyventojams Berlyno sieną primena tik sienos fragmentų likučiai. Tačiau praėjus 20 metų po sienos griūties šalies padalijimo randai dar nesugijo.

Iki šiol Rytų vokiečiai uždirba net 33 proc. mažiau nei jų tautiečiai iš Vakarų, o iš 100 profesijų atstovų Rytų Vokietijoje didesnį atlygį nei Vakarų gauna tik laiškų išnešiotojai ir kirpėjai.