Britų slaptosios tarnybos MI5 šimtmečio proga išleista knyga "Karalystės gynyba" atskleidžia, kad Jungtinės Karalystės agentai vos nepralaimėjo Šaltojo karo sovietų šnipams.

Iš pradžių gaudė šnipus

Kembridžo profesorius Christopheris Andrew, kuris parašė knygą, yra pagrindinis specialiųjų tarnybų Didžiojoje Britanijoje specialistas. Žvalgyba leido jam naudotis archyvais rašant šią knygą, kurioje pasakojama apie MI5 nuo pat jos pradžios 1909 m.

Pirmosiomis egzistavimo dienomis MI5 funkcijos buvo labai paprastos – gaudyti vokiečių šnipus Didžiojoje Britanijoje. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, britų žvalgai jau pradėjo žaisti sudėtingesnius žaidimus.

Jiems tekdavo ne tik aptikti priešo šnipus, bet ir nutekinti šiems dezinformaciją. Kai kurios užduotys buvo sėkmingos, kai kurios nevykusios, atvirauja knygoje Ch.Andrew.

Tapo galvos skausmu

Autorius mini, kad žvalgybai buvo nelengva kovoti su Šiaurės Airijos išlaisvinimo judėjimu. Tačiau sunkiausia, ko gero, buvo sutramdyti SSRS šnipus.

Pirmadienį pasirodžiusioje knygoje apie britų žvalgų istoriją rašoma, kad efektyviai kovoti su SSRS šnipais Jungtinėje Karalystėje nesisekė iki pat 1970-ųjų pradžios. Tik 1971 m. britai pradėjo aktyviai tirti KGB, GRU ir kitų Varšuvos bloko šalių narių žvalgybų veiklą Didžiojoje Britanijoje. Tada iš šalies buvo išsiųsta net 100 SSRS diplomatų.

Knygoje detaliai aprašyti nesėkmingi MI5 bandymai nutraukti Kembridžo penketuko šnipų veiklą. Keli SSRS užverbuoti britai buvo nuolatinis žvalgų galvos skausmas.

Žavėjosi J.Stalino Rusija

Dar 1930-aisiais Kembridžo universitete užverbuoti penki vyrai sovietams nutekindavo informaciją iki pat 1982 m. Legendinis penketas – Kimas Philby, Donaldas Macleanas, Anthony Bluntas, Johnas Cairncrossas ir Guy Burgessas – tai galingiausia kada nors užsienio žvalgybų užverbuota grupė. Paskutinį agentą Johną Cairncrossą britų žvalgai demaskavo tik 1982 m., nors jis pats prisipažino dirbantis sovietams dar 1960-aisiais.

Pirmasis, kaip rašoma knygoje, buvo užverbuotas K.Philby. Komunistų ideologijos šalininkas savo kuratoriui rekomendavo dar du pažįstamus, o tie – dar du. Visus juos "žygdarbiui" įkvėpė mitas apie "teisinę valstybę" – Josifo Stalino Rusiją. Verbuoti buvo palanki ir trijų iš penkių užverbuotų netradicinė seksualinė orientacija.

Medžiojo ir prisipažinus

Antrajam pasauliniam karui baigiantis K.Philby tarnavo MI5, o D.Macleanas ir G.Burgessas – Užsienio reikalų ministerijoje. J.Cairncrossas ėjo svarbias pareigas Finansų ministerijoje, o A.Bluntas, kuris pasitraukė iš žvalgybos, vis dar vykdė SSRS užduotis.

Kaip rašoma knygoje, tuo metu MI5 Sovietų Sąjungoje neturėjo vertingų šnipų. O apie sovietų agentus, veikiančius prieš Didžiąją Britaniją, MI5 net neįsivaizdavo.

Galbūt Kembridžo penketukas būtų dirbęs daug sėkmingiau, jeigu Maskva būtų skyrusi savo agentams daugiau dėmesio. Kai kuriems jų prasidėjo psichozės. 1950 m. į Egiptą dirbti britų ambasadoje nukreiptas dirbti D.Macleanas nebegalėjo toliau gyventi dvigubo gyvenimo. Galiausiai, kai jis sukėlė skandalą dviejų JAV ambasados darbuotojų moterų bute, Maskva nutarė organizuoti jam pabėgimą. Su juo pabėgo ir G.Burgessas.

Šiems pabėgus, MI5 pradėjo įtarti likusius Kembridžo penketuko narius, tačiau įrodymų niekas neturėjo. Tik atsitiktinė buvusio MI5 darbuotojo pažintis su viena moterimi padėjo atskleisti tiesą. Pasipiktinusi K.Philby straipsniais, kuriuose jis kritikavo Izraelį, Flora Solomon papasakojo, kad šis ją kadaise bandė verbuoti.

1964-aisiais visi trys šnipai prisipažino. Tačiau K.Philby sugebėjo įtikinti tardytojus, kad jis nutraukė ryšius su SSRS žvalgais dar 1946 m., ir pasinaudojęs proga pabėgo į Maskvą. Kitų dviejų penketo narių, nors jie patys prisipažino, MI5 medžiojo dar beveik 20 metų. Tik 1982 m., kai KGB agentas Olegas Gordijevskis patvirtino, jog penktasis Kembridžo penketo narys tikrai buvo J.Cairncrossas, medžioklė buvo nutraukta.

Spaudimui stengėsi atsispirti

Profesorius Ch.Andrew, kuris tikina, jog galėjo susipažinti su visais 400 tūkst. dokumentų, taip pat rašo apie MI5 ryšius su politikais. Šie, anot autoriaus, ne kartą mėgino naudotis žinyba savo interesais.

Pavyzdžiui, buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher reikalavo, kad žvalgai jai padėtų spręsti problemas, kilusias dėl įvairių šalyje vykstančių streikų. Ji norėjo, kad ant jos stalo būtų žvalgų sudarytas visų streikų aktyvistų sąrašas. Tačiau MI5 spaudimui nepasidavė. Premjerei buvo atsakyta, kad tai nėra žinybos kompetencija.

Žvalgais bandė naudotis ir šalies Gynybos ministerija. Kariškiai prašė rasti informaciją apie įvairias pacifistines grupes, dėl kurių nerimavo vyriausybė.

Ne visais atvejais MI5 atsakė į tokius prašymus. Pavyzdžiui, 1961 m. leiboristų lyderis Hugh Gaitskellis iš MI5 gavo savo partijos įtartinų narių sąrašą. Yra užfiksuota, kad žvalgai klausėsi kai kurių parlamento narių telefonų ir t. t.