Pasaulio valstybių skolininkių sąraše puikuojasi ne tik Graikija ar Jungtinės Valstijos. Antai Japonijos skola tokia didelė, kad vien jos administravimas suryja beveik ketvirtadalį šalies biudžeto.

Tiksinti bomba?

Ekonomika "miega", visuomenė sensta, o politinėje padangėje tvyro sumaištis – tokia Japonijos realybė. Lyg to būtų maža, negailestinga buvo ir gamta. Šalį prieš beveik dvejus metus nusiaubęs cunamis ir po jo kilusi branduolinė krizė paliko gilių randų.

Visgi ekonomika – gerokai didesnis galvos skausmas Japonijos politikams nei cunamis ar Fukušimos jėgainė.

Šiandienis Tokijas vadinamas vartotojų Meka. Japonai priprato gyventi iš skolintų pinigų, todėl nenuostabu, kad šios šalies skolų našta viršija visus pasaulio rekordus. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Japonijos skola išaugo iki 230 proc. šalies BVP. Palyginkime: Graikijos skolos siekia 165 proc.

Išlaidavimas pavertė Japoniją tiksinčia uždelsto veikimo bomba.

Problemos prasidėjo šalį praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje užgriuvus vertybinių popierių ir nekilnojamojo turto krizei.

Vyriausybei tada teko skubiai gelbėti bankus, taip pat draudimo bendroves – nemažai šių bankrutavo. Nuo tada Japonijos ekonomika ėmė šlubuoti. Pavyzdžiui, įplaukos į biudžetą taip niekuomet ir nesudarė daugiau nei pusės vyriausybės išlaidų.

Vienintelis Japoniją gelbėjantis dalykas – šalis nemoka beveik jokių palūkanų už paskolas, kaip, tarkime, Europos šalys.

Priežastis paprasta – euro zonos šalys skolinosi iš tarptautinių kreditorių, o Japonijos vyriausybė – iš savo žmonių. Šiuo metu Japonijos bankai ir draudikai yra sukaupę net 95 proc. šalies skolos.

Be to, daugelis japonų įsitikinę, kad vyriausybė vieną dieną jiems galės grąžinti viską, ką pasiskolino, todėl skolintojų gretos bent jau kol kas neretėja.

Ekspertų perspėjimai

Tačiau ekspertai perspėja, kad toks modelis negali veikti šimtmečius. Takatoshi Ito, Tokijo universiteto ekonomikos profesorius, mano, kad nepakeitusi dabartinio kurso Japonija tikrai "virs antrąja Graikija".

"Pinigai galų gale vis vien baigsis", – kalbėjo profesorius. Jis su kolega apskaičiavo, kad jei visi japonai savo turtą paverstų valstybės obligacijomis, to pakaktų vos 12 metų vyriausybės sąskaitoms dengti.

"Jei Japonija imsis ieškoti tarptautinių kreditorių savo skoloms padengti, akivaizdu, kad šalis neišvengs skolų krizės", – prognozavo antro pagal dydį Vokietijos banko "Commerzbank" vyriausiasis ekonomistas Jörgas Krämeris.

Spausdina pinigus

Pavyks Japonijos centrinio banko vadovams išvengti finansinio kracho, ar ne?

Bankui vadovaujantis 63 metų Masaaki Shirakawa toli gražu nesilaiko finansinės drausmės, kaip jį ragina daryti kolegos iš Europos.

Vietoj to jis spausdina pinigus, kad bankas galėtų stimuliuoti šalies ekonomiką. Nuo 2011 m. įlietų į ekonomiką pinigų suma viršijo 900 mlrd., skaičiuojant eurais. O Europoje ši suma siekė tik apie 700 mlrd. eurų.

Japonijos bankai gali skolintis pinigų iš centrinio banko nemokėdami beveik jokių palūkanų. Šiuo atveju Massaki Shirakawa elgiasi taip, kaip norėtų daugelis krizės prispaustų Europos šalių politikų, – jis labai pigiai finansuoja Japonijos vyriausybę.

Tačiau pats Japonijos centrinio banko vadovas pripažįsta, kad tokia strategija neveikia.

"Pigūs pinigai užstringa bankuose, o ne realiai įsilieja į ekonomiką. Šio ekonomikos stimuliavimo plano poveikis labai ribotas. Grąža iš investicijų labai maža", – pripažino Massaki Shirakawa.

Bankininkas dabar patiria nemažą spaudimą, nes naujasis šalies premjeras Shinzo Abe jam jau leido suprasti, kad pinigų spausdinimo mašinos ir toliau turės suktis visu pajėgumu.

Premjeras pareiškė, kad sieks prastumti milžinišką 91 mlrd. eurų vertės ekonomikos skatinimo programą, perskirstant didžiąją dalį pinigų statybų sektoriui.

Taigi Shinzo Abe norėtų, kad centrinis bankas įlietų į ekonomiką papildomus šimtus milijardų. Nors Massaki Shirakawa nėra tokios finansinės politikos šalininkas, jam jau buvo leista suprasti, jog vyriausybė, prireikus, yra pasirengusi pakeisti įstatymus, kad bankas taptų pavaldus vyriausybei.

Ekonomistai komentavo naujojo premjero programą taip: "Man tai primena situaciją, kai vairuotojas mato, kad važiuoja į sieną, tačiau dar kartą paspaudžia akceleratoriaus pedalą", – ironizavo J.Krämeris.

Martinas Schulzas, Tokijuje esančio "Fujitsu Research Institute" ekspertas, pridūrė: "Problema ta, kad visi bandymai atgaivinti šalies ekonomiką per pastaruosius metus žlugo. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos sektoriuje reformos vykdytos itin senamadiškai. Japonijos pramonė, mano galva, pramiegojo net kelias technologijų revoliucijas, nes dėl griežtos valstybinės kontrolės visuomet bandoma išsaugoti kuo daugiau darbo vietų."

Pasak ekspertų, Japonijos veikiausiai laukia ne viena didelė krizė, o kelios menkos.

Visgi, pasak J.Krämerio, net menkos krizės pasaulyje pakaktų chaosui sukelti.

"Psichologinis poveikis gali būti net pavojingesnis, nei pavojus, kurį kelia Japonijos ekonomikos padėtis. Kas būtų, jei investuotojai, pavyzdžiui, prarastų pasitikėjimą visomis skolų smaugiamomis šalimis, tarp jų – Jungtinėmis Valstijomis", – retoriškai klausė ekonomistas.

Politinės batalijos Japonijoje

- Japonijoje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose daugiausia balsų gavo konservatyvi Liberalų demokratų partija (LDP). Šios partijos vadovas – buvęs šalies premjeras Shinzo Abe – antrąsyk tapo ministru pirmininku.

- Pirmoji Shinzo Abe’s kadencija ministro pirmininko poste buvo trumpa. 2006 m. pakeitęs Junichiro Koizumi, Shinzo Abe iš vyriausybės vadovo posto pasitraukė vos mažiau nei po metų – 2007 m. rugsėjį. Vėliau iki pat 2009 m. rinkimų LDP taip ir nesugebėjo rasti žmogaus, kuris galėtų ilgiau nei metus vadovauti vyriausybei. Visgi LDP klaidas kartojo ir jų amžina konkurentė Demokratų partija. Demokratų deleguoti vyriausybės vadovai taip pat neišbuvo poste daugiau nei po metus, maža to, jų pažadai pastatyti šalį ant kojų po beveik pusšimčio metų liberaldemokratų valdymo nebuvo įgyvendinti.

- Šį kartą Shinzo Abe į rinkimus ėjo gerokai labiau pasirengęs. LDP partija pristatė naują programą. Shinzo Abe pažadėjo karingesnę saugumo ir, žinoma, gerokai aktyvesnę ekonomikos politiką.