Jie ypač paklausūs kariuomenėje. Kasmet 21 tūkst. JAV jūrų pėstininkų išleidžiančio mokymo centro auklėtiniai yra pirmieji, kuriuos siunčia į pavojingiausias pasaulio vietas.

Nori grįžti namo?

Seržanto balsas girdėti labai toli, tačiau jo burna yra vos per porą centimetrų nuo rekruto veido. Savo seilėmis jis aptaško vaikino veidą. Jo venos išsprogusios iš įtampos, o tatuiruotų rankų raumenys netelpa į marškinėlius.

– Ar tu nori grįžti namo? – rėkia seržantas.

– Ne, pone, – ryžtingai atsako rekrutas.

– Ar tu nori, kad papasakočiau tavo mamai?

– Ne, pone.

– Nuo pradžių.

– Taip, pone.

Tai drėgnas rytas Pariso sala vadinamoje Pietų Karolinos vietovėje. Pirmi saulės spinduliai tik pradėjo išvaikyti rūką, kai keletas dešimčių vaikinų vaiko veidu jau turėjo stovėti prieš seržantą nedideliame pušų miškelyje. Čia jiems prasideda negailestingos treniruotės, kurios padės jiems išmokti įveikti kliūtis, nepaisyti skausmo ir galiausiai žudyti priešus.

Jie kabo ant virvių ir ropščiasi medžiais, jie balansuoja aukštyje ir šliaužia purvu, jie lipa per sienas ir bėga per vandens duobes. Tačiau, žinoma, ir jiems daug kas nepavyksta iš pirmo karto. Ir kai iš grandies iškrenta vienas ar kitas jaunas rekrutas arba, kai kas nors neatiduoda pagarbos, kaip to reikalauja taisykles, čia pat išdygsta seržantas, liepiantis daryti viską iš naujo. "Gal grįžk namo", – surėkia jis ant jauno vaikino, kuris trečią kartą nesugebėjo įvykdyti užduoties. Rekrutas nusivylęs, bet pasiryžęs kartoti pratimą, kol išmoks. Su juo tą pratimą kartos visa komanda.

Politinė potekstė

Tai ne žaidimas. Pariso sala yra viena žinomiausių šalyje jūrų pėstininkų rengimo stovyklų – mitais apaugusi vieta, kurios vadovybė įsitikinusi, kad tai geriausias mokymo centras pasaulyje. 12 savaičių trukmės kursas, kuris priverstų raudoti ir suaugusius vyrus, pateisina save. Čia paaugliai tampa tikrais vyrais, ir tikrai atitinka jų legendinį šūkį: "Mūsų mažai, mes išdidūs, mes jūrų pėstininkai."

Šią savaitę treniruotės turi politinę potekstę. To reikia, nes baigę kursą rekrutai veikiausiai pateks į Iraką arba Afganistaną. Nuo šių karštųjų taškų juos skiria vos keli mėnesiai. Jie tai žino ir skirtingai nei dauguma amerikiečių, kurie stengiasi be reikalo neprisiminti tokių šalių, būsimieji jūrų pėstininkai telkia savo dėmesį būtent į jas.

"Irakas", – šaukia seržantas. "Faludža", – atsako rekrutas. "Afganistanas" – "Kandaharas". Žinoti miestus nėra gyvybiškai būtina, bet susipažinti su šalies, kurioje tarnausi, geografija – privaloma. Kad būtent ten juos siųs, niekas neabejoja. Ypač dabar, kai prezidentas Barackas Obama nusprendė karių skaičių Afganistane padidinti 30 tūkst. Tad iki savo pirmosios misijos šie septyniolikos aštuoniolikos metų spuoguoti vaikinai, dar nė neįsivaizduojantys, ko nori iš gyvenimo, turi daug išmokti.

Rengia ir psichologiškai

Stovykla ne tik sustiprina fiziškai. Tai vieta, kur, kaip sako jos vadovai, grūdai atskiriami nuo pelų. Kiekvienas rekrutas turi sėkmingai pereiti pasitikėjimo kursą – be fizinių pratimų, parengtas ir psichologinis testas. Tik sėkmingai jį įveikę galės didžiuotis tapę jūrų pėstininkais. Tokios pat taisyklės galioja ir moterims. Pariso sala – vienintelė vieta JAV, kur rengiamos jūrų pėstininkės.

"Jie visi neišvengiamai turės per šitą pereiti, – sako 30 metų seržantas Chrisas Stephensonas. – Mes juos treniruojame kovai." Jis žino, ką kalba. Kaip ir dauguma Pariso karininkų, Ch.Stephensonas yra karo veteranas. Dabar, kai treniruoja jaunimą, jis daug dėmesio skiria ir tam, kad jo balsas skambėtų garsiai ir aiškiai. Tam jis kas rytą skalauja gerklę citrinos sultimis.

"Baik čiupinėti veidą", – sušunka seržantas ant vieno vaikino, kuris mėgino pasikrapštyti nosį.

Rėkti ant rekrutų – tradicija. Pariso saloje iš civilių daromi kareiviai, o iš žmonių – kariai nuo 1915 m. Pati stovykla, kuri yra vos už dviejų valandų kelio nuo Čarlstono miesto, jau seniai išaugo į visiškai įrengtą karinį miestelį, kuriame stovi barakai rekrutams, geri namai karininkams, bažnyčia ir net kino teatras. Visa stovyklos teritorija apsupta pelkių, kuriose knibžda aligatoriai.

Kas savaitę stovyklą palieka šimtai naujai iškeptų jūrų pėstininkų ir atvyksta dar nežinančių, su kuo susidurs, jaunuolių. Tai tikras konvejeris, kur žmogus praranda individualybę. Ir tai vėliau jiems padeda išgyventi.

Laužome ir surenkame

"Mes juos sulaužome, – aiškino pulkininkė leitenantė Gabrielle Chapin, neaukšta raumeninga karininkė į kietą kuodą susuktais rudais plaukais. – O tada surenkame iš naujo."

Vienas tokių – iš Virdžinijos valstijos kilęs Ericas Fisheris. Per pietų pertrauką tarp treniruočių ir istorijos pamokų jis sėdi urvą primenančioje valgykloje, kareivių vadinamoje ėdalo sale. Jo lėkštė prikrauta vištienos, skrudintų bulvyčių, salotų. Be to, pietums jis pasiėmė didelį šokoladinio torto gabalą ir bananą. Tai nėra per daug. Jūrų pėstininkų naujokas per dieną sudegina daugiau nei 5 tūkst. kalorijų.

18 metų E.Fisheris yra didelis muzikos mėgėjas. "Klasikinės, orkestro, bet kokios", – sako jis. Labiausiai vaikinas mėgsta kompozitoriaus Johno Philipo Sousos, vadinamo Amerikos maršų karaliumi, kūrinius. Jo sukurtą maršą "Stars and Stripes forever" (Žvaigždės ir juostos amžinai – angl.) E.Fisheris savo fleita gali sugroti iš atminties.

Vis dėlto prieš tapdamas profesionaliu fleitininku angeliško veido juodaodis nusprendė išbandyti kitą profesiją – elitinio kario. Tai ekonomikos krizėms atspari karjera. Kareivis nesikuklindamas tai pripažįsta. "Krizė taip pat turėjo įtakos mano apsisprendimui, pone", – sako jis.

Sunkiausia, pasak E.Fisherio, buvo iš pradžių. "Tave išmeta iš pažįstamos aplinkos. Atima viską, prie ko esi pripratęs", – prisimena po savaitės naujokų stovyklą paliksiantis E.Fisheris. Tačiau dabar, praėjus trims mėnesiams, jis sako esantis pasirengęs žygiuoti, kad ir kur jį nukreips.

"Aš pasirengęs tarnauti savo šaliai", – tvirtai atsako E.Fisheris.

Stebuklingas virsmas

Frazė "Aš pasirengęs tarnauti savo šaliai" skamba visur – iš naujokų lūpų, iš pareigūnų ir netgi Pariso salos vado pulkininko Erico Mellingerio, kuris ką tik grįžo iš Afganistano. "Mes paimame civilį ir jį paverčiame mūšiui tinkamu jūrų pėstininku, – sako jis. – Mes čia vykdome išties stebuklingą transformaciją."

Kai kurie tai pavadintų smegenų plovimu. Jis prasideda, vos tik naujokai išlipa iš juos atvežusių autobusų. "Jūs valgysite, miegosite, kvėpuosite kaip viena komanda! – rėkia ant priešais priėmimo pastatą išsirikiavusių jaunuolių vienas seržantų. – Žodžių "aš" ir "mano" nebėra jūsų žodyne!"

Iškęsti alinamus pratimus ir nuolatinį muštrą pajėgia ne visi. Todėl į jūrų pėstininkus atrenkami fiziškai ir protiškai pajėgiausi. "Taip pat svarbu, kad kareivis sugebėtų vadovauti ir nebūtų teistas", – sakė seržantas Earlas Blue. Naujokus verbuojantis seržantas keliauja po šalį, kasdien lankosi mokyklose ir ragina mokinius rinktis kario karjerą. Jei jie jaunesni nei 18 metų, E.Blue privalo gauti tėvų sutikimą – bet net tai nebūtina, jis stengiasi pabendrauti su būsimo rekruto tėvais, nes tai labai svarbu. "Net ir jūrų pėstininkui reikia šeimos palaikymo", – sako jis.

Paramos ypač prireikia grįžus iš karo zonos. Naujokų stovykloje retai kalbama apie karo siaubus – bent jau girdint pašaliniams lankytojams. "Tai savanorių pajėgos, – sako pulkininkė leitenantė G.Chapin, vengdama klausimo apie naujokų psichologinį rengimą karui. – Tai viskas, ką galiu pasakyti."

Kalba apie mirtį

Jūrų pėstininkų korpuso įsakas reikalauja, kad visi karininkai Parise būtų išklausę įtampos valdymo ir savižudybių prevencijos kursą. "Pripažįstama, kad šiame darbe esama įtampos, tas tiesa, – sako pulkininkas E.Mellingeris. – Tai nieko gėdingo. Jie neturėtų gėdytis."

"Mes kalbame apie mirtį ir panašius dalykus", – pripažįsta mokymo kursą baigiantis E.Fisheris. – Visa, ką išmokstame, turi tikslą." "Jo nekamuoja dvejonės, – priduria E.Fisherio būrio draugas 18-metis Johnas Smithas iš Atlantik Sičio. – Nužudyk arba būsi nužudytas. Toks mūsų darbas." Tarnauti kariuomenėje J.Smithas nusprendė 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, kai dar mokėsi šeštoje klasėje.

Mokymų baigimo iškilmės vyksta ant vėjo košiamos paradinės pakylos – 528 naujokus sveikina karininkai ir šeimų nariai. Sakomos kalbos, skamba kariniai maršai, o koplyčioje kapelionas kalba maldą: "Dieve, dėkojame tau už mums suteiktą stiprybę ir drausmę tapti JAV jūrų pėstininkais." Ceremonijoje dalyvauja net bazės talismanas – buldogas Hameris, turintis kapralo laipsnį.

Pasibaigus iškilmingajai daliai, naujieji jūrų pėstininkai skuba apkabinti šeimos narių, su kuriais nesimatė ir nekalbėjo kelis mėnesius. Kai kurie vos sulaiko ašaras. Kiekvienas gaus 10 dienų atostogų, po jų privalės prisistatyti į savo dalinius. Dauguma jų gaus paskyrimą greičiau nei per metus.

"Jaučiuosi puikiai, – sako naujasis jūrų pėstininkas Davidas White'as ir išlygina raukšlę paradinėje uniformoje. – Dabar pamatysiu pasaulio." Jo tėvas trina drėkstančias akis ir nėra nusiteikęs taip optimistiškai. "Aš šiek tiek bijau, – sako jis. – Tai mano vyresnėlis." Tačiau iškart susitvardo, nutaiso drąsią šypseną ir priduria: "Jis tarnauja tėvynei. Kas nors juk turi tai daryti."