M. Dodiko pozicija jau yra pelniusi jam Jungtinių Valstijų ekonomines sankcijas, tačiau jis turi kuo pasikliauti – savo ilgalaike bičiule Rusija. Remiantis Kremliaus informacija, nuo 2011 m. kovo mėnesio M. Dodikas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo susitikę septynis kartus. Be to, per pastarąjį dešimtmetį jis penkis kartus gyvai bendravo ir su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Rusija yra antra po Serbijos M. Dodiko vadovaujamoje teritorijoje – Serbų Respublikoje – investavusi daugiausiai. [Bosniją ir Hercegoviną sudaro du politiniai dariniai – Bosnijos ir Hercegovinos federacija ir Serbų Respublika – LRT.lt]

„Bosnija išgyvena tylų skilimą, ir tai yra jai geriausia, – neseniai duodamas interviu sakė M. Dodikas. – Jei būtų šansas, mes jo nepraleistume. Tuo niekas neturėtų abejoti.“ Dėl Rusijos jis sakė: „Su rusais nė karto nesu patekęs į nemalonią padėtį. Bendraudamas su vakariečiais, visada susiduriu su ultimatumais.“

Didžiausia krizė nuo karo laikų

Didelei daliai Vakarų Balkanų jau pavyko nusikratyti kruvinų karų, suskaldžiusių buvusią Jugoslaviją, naštos, tačiau dešimtmečius trukusi tarptautinė pagalba vienoje vargingiausių Europos šalių pakeitė nedaug. Nesutarimai tarp trijų Bosnijos etninių grupių, kurias sudėtinga valdžios struktūra laiko kartu, o religija – skiria, smarkiai paveikė ir valstybės institucijas.

Valstybę valdantys subjektai nepajėgūs susitarti dėl pagrindinių ekonominių reformų, kurių reikalauja Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Šaliai skirta TVF trejų metų programa jau stringa – Bosnija nesugebėjo laiku pateikti pirmosios ketvirčio ataskaitos. Kaip duodamas interviu Sarajeve nurodė šalies centrinio banko valdytojas Senadas Softičius, išlaikyti bendrąjį vidaus produktą, kurį sudaro vos 14,5 mlrd. eurų (šiek tiek daugiau kaip 15 proc. ES vidurkio vienam gyventojui), padeda perlaidos iš užsienio.

„Bosnija šiuo metu išgyvena didžiausią krizę nuo karo pabaigos, – sakė Kembridže, Jungtinėje Karalystėje, įsikūrusios konsultavimo politinės rizikos klausimais paslaugų bendrovės „Nova Europa“ direktorius Timothy Lessas. – Bendrai veikiančios šalies valdžios institucijos jau beveik pasiekė visiško skilimo tašką, ir panašu, kad niekas jų performavimu per daug nesidomi.“

Svetlanos Maksič, kurios tėvas, Bosnijos serbas, žuvo kare, gyvenimas ne ką tepagerėjo. Jos vaikystė prabėgo padedant mamai atstatyti per karą sugriautus namus.

Sienos vėl stovi, ir ji dėkoja likimui, kad kartkarčiais gali išvykti į Vokietiją padirbėti slauge ir taip prasimanyti pinigų sąskaitoms, kurios daugeliui jos gimtojo miesto žmonių yra neįkandamos, apmokėti. Darbo Vokietijoje neradus, jai nelieka nieko kita, kaip tik pakelėje iš suklebusio vežimėlio pardavinėti daržoves.

„Negaliu likusio gyvenimo praleisti taip, – sakė ji. – Man jau 31-eri, ir jei greitai kažko nepakeisiu, aš pasmerkta. Kaip norėčiau, kad jie greičiau užbaigtų šitą agoniją. Kas gali išlaikyti žmones drauge, jei jie patys to nenori?“

Valstybė – ant ribos

Bendradarbiauti nesugebantys Bosnijos serbai šiuo požiūriu ne itin skiriasi nuo kitų dviejų šalyje gyvenančių etninių grupių – kroatų ir bosnių musulmonų. Susiskaidymą puikiai atspindi ir šalyje veikiančios bendrovės bei institucijos, kaip antai telekomunikacijų operatoriai, statistikos biurai ir kt., rašoma straipsnyje.

„Tiekiama musulmoniška elektros energija, katalikiška elektros energija ir ortodoksiška elektros energija, – sakė Vyriausiojo įgaliotinio biurui Bosnijoje ir Hercegovinoje vadovaujantis austras Valentinas Inzko, turėdamas omeny tris šalyje veikiančias energetikos įmones. – Tiesą sakant, dabartinė padėtis yra tinkama visiems politikams.“

Bosnijos musulmonai, sudarantys maždaug pusę šalies gyventojų (viso šalyje – 3,7 mln. gyventojų), kaltina M. Dodiką žlugdant šalies ateitį. Tokie lyderiai kaip jis „vykdo destruktyvią, separatistinę ir destabilizuojančią politiką, dėl kurios problemų kyla ne tik Bosnijai ir Hercegovinai – jos padarinius pajus visas regionas ir visa Europa“, savo pranešime įspėjo Bosnijos musulmonų lyderis Bakiras Izetbegovičius.

Bosnijos kroatai taip pat nepritaria partnerystės nutraukimui. Pasak Zagrebo universiteto (Kroatija) politologijos profesoriaus Zarko Puhovskio, jei Bosnijos serbai vis dėlto apsispręstų trauktis, kroatai veikiausiai siektų trikrypčio valstybės padalijimo ir atitinkamai mėgintų prisijungti prie kaimyninės Kroatijos.

Grėstų katastrofa

„Jei Bosnijos serbai atsiskirtų, nors, mano nuomone, to tikimybė labai maža, likusiai Bosnijos ir Hercegovinos daliai grėtų katastrofa, – sakė profesorius. – Karo dabar tikrai nesinorėtų.“

Rusijos teigimu, 1995 m. sudaryto Deitono taikos susitarimo yra laikomasi. Ji nurodo, esą dėl problemų, keliančių grėsmę taikos susitarimui, M. Dodikas kaltinamas nepagrįstai. Kovo mėnesį Maskvoje vykusiame susitikime su Bosnijos serbų lyderiu S. Lavrovas žadėjo toliau plėtoti ryšius su jo frakcija ir reikalauti, kad Vakarų valstybės nepažeidinėtų Bosnijos etninių grupių teisių.

„Plėtodami ryšius su Serbų Respublika, smarkiai suartėjome, ypač turint galvoje, kad mūsų požiūriai į tarptautinius reikalus ir į Deitono taikos susitarimo nuostatų laikymąsi – labai panašūs“, – Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje praėjusį mėnesį publikuotame interviu teigė Rusijos ambasadorius Bosnijoje ir Hercegovinoje Piotras Ivancovas.

M. Dodikas, kurį 1998 m. tuometė JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright pavadino „šviežio oro gūsiu“, Vakarų pasitikėjimą prarado 2006-aisiais. Nuo 2013-ųjų, kalbėdamas apie Srebrenicos žudynes Rytų Bosnijoje, per kurias 1995 m. nužudyta apie 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, jis nebenaudoja žodžio „genocidas“. Darydamas prielaidą, kad, laužydamas šalies stabilumą užtikrinantį Deitono taikos susitarimą, M. Dodikas „kelia didelę grėsmę Bosnijos ir Hercegovinos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, šių metų sausį JAV iždo departamentas jam pritaikė sankcijas.

Pats M. Dodikas įsitikinęs, kad laikas eina jo naudai ir kad Bosnija subyrės net ir nesurengus referendumo dėl serbų nepriklausomybės (mintį apie tokį referendumą jis turėjo, bet kol kas jos atsisakė).

„Vieną dieną Serbų Respublika bus atskira šalis, – neseniai duodamas interviu Belgrade leidžiamam bulvariniam dienraščiui „Večernje novosti“ sakė jis. – Nesvarbu, ar tai įvyks po penkerių, dešimties ar po penkiolikos metų. Aš užtikrinu, kad Srpska nepriklausomybė į mūsų glėbį įkris kaip prisirpęs obuolys.“