Umea ir Šiaurės trauka

Kuo šaltoji Švedija gali patraukti įsitraukusius į kelionių tolimais atstumais magiją ir prakutusius ekonomiškai lietuvius?

Švedijoje nepamatysi gamtos grožybių – kalnų, krioklių ir fiordų kaip kaimyninėje Norvegijoje. Protestantiškoji kultūra čia nepaliko tokios renesanso ar baroko architektūros paminklų įvairovės kaip Vokietijos ar Lenkijos miestuose.

Žinoma, akmeninis Stokholmas su savo muziejais (vien XVI amžiuje nuskendęs ir praėjusį amžių ištrauktas karo laivas “Vassa” ko vertas), galerijomis ir pilimis yra patrauklus miestas. Šaltas klimatas ir atšiaurūs vėjai daro savo. Ne veltui Napoleono generolas Žanas Batistas Bernadotas, 1818 metais tapęs Švedijos karaliumi Karoliu XIV, niekaip negalėjo priprasti prie ilgų ir niūrių šios šalies vakarų ir paprasto kaimietiško maisto (bulvės su kiauliena), kuriuo mito net karaliaus dvaras. Kaip ir kitas prancūzas filosofas Renė Dekartas, miręs Švedijos sostinėje tuoj po atvykimo. Čia jums - ne Paryžius.

Švedija kartu su Danija buvo pačios draugiškiausios šalys Lietuvai po nepriklausomybės atkūrimo. Švedai pirmieji atidarė diplomatinę atstovybę Vilniuje, o gausybė įvairiausių demokratinių fondų atstovų pradėjo mokyti lietuvius demokratinės politikos pagrindų.

Švedija gali būti socialinės ramybės, lygybės ir gerovės pavyzdžiu. Panašiu keliu galėjo pasukti ir Lietuva, bet ar kas nors dar prisimena profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus idėjas apie skandinavišką modelį? Švedų socialinės gerovės valstybės modelis, kuriame visi žmonės, tarp jų ir vienišos mamos, neįgalieji bei pensininkai, gali jaustis saugūs ir ramūs, galėtų tapti mūsų visuomenę vienijančia idėja.

Kaip ir gamtos bei gyvenamosios aplinkos apsauga. Santykis su gamta Šiaurės šalyse pabrėžiamas nuolat – mažosios architektūros formomis, želdiniais, baldų, indų ir laikrodžių dizainu, mada ir reklama.

Socializmo, arba vadinamosios savireguliacijos Švedijoje netrūksta, tačiau vargu ar Europoje galima surasti saugesnę ir draugiškesnę žmogui visuomenę. Sutikčiau išmainyti mūsų „laisvosios rinkos“ sistemą į švedišką „socializmą“.

Švediškas stilius

Atšiaurus klimatas ir Arktikos artumas, jūriniai vėjai, akmenuotos ir nederlingos pietų Švedijos žemės, sunkios sąlygos žemdirbystei suformavo švedų charakterį.

Žmonės turi padėti vieni kitiems. Nors gatvės mažesniuose miestuose ištuštėja tuoj po darbo dienos pabaigos, tarpusavio santykių nuoširdumas nėra vien paprasta kaukė.

Mandagumas ir paslaugumas apibūdina kasdieninį švedų elgesį. Šalis saugi ir draugiška atvykėliui. Iki tam tikros ribos, žinoma. Politikai su žmonėmis bendrauja nuoširdžiai.

Šalia Vyriausybės rūmų Stokholmo centre motociklų kortežas ir automobiliai laukia su vizitu atvykusio kažkokio karališkos Jordanijos šeimos atstovo. Žmonės laisvai vaikščioja šalia vyriausybinių automobilių vos ne raudonuoju kilimu, o vienintelis sargybinis išlydi nemenką delegaciją, panorusią pasivaikščioti šalia Stokholmo kanalų...

Gyvenimo paprastumas yra būdingas ne tik politikų elgesio bruožas. Stokholmo centre galima pamatyti kitiems Europos didmiesčiams nebūdingą vaizdą.

Stallkanalene žvejai gaudo lašišas. Pagal susitarimą tarp Stokholmo savivaldybės ir lašišų auginimo centro kasmet jaunos lašišos yra išleidžiamos į miesto kanalus.

Norintys pažvejoti piliečiai, užmokėję tam tikrą nemenką mokestį, gali jų pasigauti. Tai liudija apie natūralią gamtos ir žmonių santykių tradicijų tąsą, apie vandens švarą ir apie subtilią galimybę neįkyriai pasipuikuoti savo prestižu bei statusu - žvejoti Stokholmo centre yra gana brangus malonumas.

Jų tradicijos

Vidurnaktį universitetiniame Umeos mieste šviesu. Tai - baltosios naktys, gerai pažįstamos šiauriečiams. Prie oro uosto išsirikiavusi laukia taksi automobilių eilė. Tiktai, skirtingai nuo Vilniaus oro uosto taksistų, vietiniai nestvarsto keleivių už rankovių ir mintyse neskaičiuoja, kiek bus galima nulupti už kelių kilometrų atstumą.

Įsėdus į automobilį, jaunas šviesiaplaukis taksistas klausia: „Ar norite, kad paimčiau fiksuotą sumą iki viešbučio, ar pageidaujate mokėti pagal skaitiklio rodmenis? Paskui melancholiškai nutęsdamas priduria: „Bet pagal skaitiklį reikės mokėti brangiau... daug brangiau...“

Nors Švedijoje tenka lankytis pakankamai dažnai, ši šalis sugeba nustebinti iš naujo. Kadangi atvykau naktį ir budėtojo viešbutyje jau nebebuvo, buvau iš anksto informuotas, kad man skirto kambario raktas yra paliktas už švytinčio viešbučio ženklo. Taip ir buvo.

Sekmadienį ramiame Umeos mieste nedirba ne tik daugelis parduotuvių, bet ir restoranai, barai, kavinės. Šventa diena.

Švedijoje, kaip visi žino, valdžia griežtai riboja gyventojų galimybes šiek tiek išgerti, tad švedai sąžiningai pasigeria vos tik įsigyja butelį.

Kaip pastebi danų humoristas Vilis Braincholstas, norvegai geria alų ir medžio spiritą, danai geria alų ir degtinę, o švedai tiesiog geria.

Švedijoje yra toks dalykas kaip „systembolaget“ - specializuotas valstybinių alkoholio parduotuvių, kurias dar ir sunku surasti mieste, tinklas.

Nors dar ir kainos šiose parduotuvėse aukštos, bet net girtuokliai čia sutinka su valstybės primesta represine logika. Protestantiška tradicija skelbia, jog girtuokliavimas yra nuodėmė, o už nuodėmes reikia kentėti.

Gamta

Nors Švedija yra patraukli ežerų ir miškų šalis, tačiau mums, iš dalies šiauriečiams, iš dalies vidurio europiečiams, tokia gamta didelio įspūdžio nepadaro.

Miškas Švedijoje ne toks sodrus ir paslaptingas kaip Lietuvoje, o vietinė šiaurė ne tokia įspūdinga kaip Sibiro platybės.

Lietuvos miškai dar yra išlaikę pirmykštį girių žavesį, o čia vos ne kiekvienas medis stovi vienodu atstumu vienas nuo kito ir visi yra pažymėti specialiomis juostelėmis. Pakeliui į viešbutį, pasimetusį tarp miškų, pamatau ir švedų vėliavėles, kabančias ant elektros stulpų.

Nedidelė Parken Halnaso gyvenvietė traukia švariu oru ir gydykla. Iki II pasaulinio karo čia buvo tuberkuliozės ligoninė, į kurią veždavo ligonius iš visos Švedijos.

Čia kinta mitai apie Švediją, kaip apie visuotinės gerovės šalį, kuri egzistavo nuo amžių amžinųjų. Pasirodo, jog nors dauguma ligonių čia buvo laikomi vos ne kolonijos režimu, buvo verta ligoninėje gyventi bent dėl maisto, kurio Švedijoje tada trūko.

Kaimas užaugindavo, gamindavo, taip pat ir importuodavo mažai, tad ne visos šeimos netgi kaime galėdavo iki soties pavalgyti.

Šiandien lyginti abiejų šalių gyvenimo kokybės skirtumus būtų keista, bet tai dar vienas įrodymas, kad viskas šiame pasaulyje keičiasi. „Kai mes atvykstame į Lietuvos kaimą, mes tarsi grįžtame keturiasdešimt metų atgal, – sakė man vienas švedas, – kaimiečių vežimai guminiais ratais, arkliukai, pieno bidonai...“

Paskutinieji lietuviškos agrarinės visuomenės likučiai neišvengiamai nueina į praeitį. Tik globalaus pasaulio ateitis didelio optimizmo nekelia.