Iš kitos planetos
2019-ųjų balandžio 21 d. garsiausias Ukrainos komikas ir sėkmingiausias šou srities verslininkas 41-ų V.Zelenskis triuškinamai laimėjo prezidento rinkimus – už jį balsavo beveik trys ketvirtadaliai rinkėjų. Ši žinia pasaulyje sutikta su smalsumu, kaip prezidentą satyriniame seriale „Tautos tarnas“ vaidinusiam aktoriui iš personažo pavyks persikūnyti į realų valstybės prezidentą.
Išskirtinis: V.Zelenskis karo akivaizdoje parodė tokį savo charakterio tvirtumą, kokio visiems reikėtų pasimokyti. (Scanpix nuotr.)
Pirmasis užsienio šalies valdžios atstovas, su kuriuo po rinkimų praėjus vos kelioms dienoms, dar prieš inauguraciją, susitiko V.Zelenskis, buvo tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Nebuvau matęs to filmo, bet buvo akivaizdu, kad V.Zelenskis – žmogus iš visiškai kitos planetos, ne iš nomenklatūros, valdžios struktūrų.
„Jis pasirodė labai paprastas žmogus, susipažįstant prisistatė vardu – Volodymyras. Nuoširdžiai pasikalbėjome apie rinkimų kampaniją, kovą su korupcija, bet daugiausia – kad Lietuva nori Ukrainai padėti, jai padeda ir toliau padės, kuo galės“, – prisimena L.Linkevičius.
Susitikimas buvo neformalus – susitiko restorane, papietavo, pasikeitė simbolinėmis dovanomis. L.Linkevičius padovanojo periskopą – prietaisą, skirtą aplinkai iš apkasų stebėti, kokius organizacija „Blue / Yellow“ jau tuomet veždavo Ukrainos kariams į frontą. Pats gavo garsiojo serialo „Tautos tarnas“, kur V.Zelenskis vaidino prezidentą, kalendorių ir marškinėlius. „Nebuvau matęs to filmo, bet buvo akivaizdu, kad V.Zelenskis – žmogus iš visiškai kitos planetos, ne iš nomenklatūros, valdžios struktūrų. Jis į prezidentus ėjo iš nesuteptos sistemos su viltimi ir labai nuoširdžiu noru kažką pakeisti, padaryti gero Ukrainai, kovoti su problemomis, pradedant nuo korupcijos. Nemanau, kad tada jis suvokė, koks tų problemų mastas“, – pasakoja L.Linkevičius.
Žymiausias komikas
Jauniausiu Ukrainos prezidentu tapęs V.Zelenskis lig tol garsėjo kaip aktorius, pramoginių renginių ir televizijos laidų vedėjas, režisierius, sėkmingiausias pramogų srities verslininkas Ukrainoje. Kaip pats ne kartą yra pasakojęs, jis užaugo paprastoje rusakalbėje sovietinėje žydų šeimoje Kryvyj Rihe, Dniepropetrovsko srityje. Nors Vladimiras Putinas karinę agresiją prieš Ukrainą bandė pateikti kaip denacifikacijos operaciją, pirmuoju taikiniu įvardyto V.Zelenskio šeimos nariai buvo nacių vykdyto Holokausto aukos. Jo seneliui vieninteliam iš keturių brolių pavyko išgyventi.
Būsimo prezidento tėvas – technikos mokslų daktaras, profesorius, mama – inžinierė. Nuo ketverių iki aštuonerių metų Volodymyras gyveno Mongolijoje, kur tuo metu dirbo jo tėvas. Šeimai grįžus į Kryvyj Rihą V.Zelenskis mokėsi 95-ojoje gimnazijoje, kurioje sustiprintas anglų kalbos mokymas, buvo gabus ir aktyvus mokinys – klasės seniūnas, lankė įvairias sporto treniruotes, dalyvavo saviveikloje. Būdamas šešiolikos gavo kvietimą nemokamai mokytis Izraelyje, bet tam paprieštaravo tėvas.
Būsimas prezidentas Kijevo nacionalinio ekonomikos universiteto Kryvyj Riho ekonomikos institute baigė teisės studijas, bet pagal įgytą specialybę niekada nedirbo. Studijuodamas įsitraukė į tuo metu labai populiaraus satyros ir humoro žanro KVN (Linksmųjų ir išradingųjų klubo) konkurso, kuriame varžosi komandos, veiklą. Subūrė komandą „95-asis kvartalas“, pavadintą pagal miesto kvartalą, kuriame buvo jo mokykla. Šmaikštus ir charizmatiškas jaunuolis netrukus pakviestas ir į garsią viso Kryvyj Riho komandą. V.Zelenskio komanda buvo garsi ir Rusijoje, kur kelerius metus apie 2000-uosius jos nariai daugiausia ir gyveno. Bet, kaip V.Zelenskis yra sakęs dar iki tapdamas prezidentu, Maskvos taip ir nepamėgo.
„95-as kvartalas“ vėliau išaugo į studiją „Kvartalas 95“, tapusią ryškiausia Ukrainos pramogų gamybos įmone. Vienu iš jos savininkų ir autorių buvo V.Zelenskis. Čia sukurta daugybę TV humoro ir satyros projektų, populiarumo susilaukusių ne tik Ukrainoje, bet ir užsienio šalyse, kaip kad serialas „Svotai“.
V.Zelenskis rašė scenarijus renginiams, TV laidoms, kai kurias pats ir vedė, pavyzdžiui, buvo kulinarinio šou „Ponas Kukas“ vedėju. 2006-aisias būsimas prezidentas laimėjo projektą „Šok su žvaigžde“. Klostėsi karjera ir kine, kur jis suvaidino ir stomatologą, ir Napoleoną Bonapartą, galiausiai – pranašiškame savo prodiusuotame seriale „Tautos tarnas“ – mokytoją, visiems, o visų pirma – pačiam, netikėtai tapusį šalies prezidentu, paviešinus įrašą, kuriame jis smerkia valdžios korupciją.
Pašaipų strėlės
„Tautos tarno“ premjera įvyko 2015-aisiais, o trečiasis sezonas pradėtas rodyti 2019-ųjų kovą, prieš pat prezidento rinkimus. Serialas tapo sėkmingiausiu Ukrainoje TV projektu ir tebepopuliarėja kitose šalyse, ypač jo pagrindiniam herojui tapus prezidentu. Jis rodytas ir Rusijoje, bet transliacija nutraukta po serijos, kur V. Zelenskio įkūnijamas Ukrainos prezidentas, išgirdęs, kad Vladimiras Putinas nešioja „Hublot“ laikrodį, klausia: „Putinas – „Hublot“? Šis žodis skamba panašiai kaip rusišku žargonu vadinamas vyriškas lyties organas (chuilo). Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, „Putinas – „Hublot“ skanduojama, rašoma ant plakatų, plinta socialiniuose tinkluose.
Lyderį subrandina krizės – jų metu geriausiai atsiskleidžia lyderio bruožai.
V.Zelenskis nuo pat 2014 m. atvirai palaikė Ukrainos kariuomenės veiksmus Donbase, ne kartą atvirai išjuokė Rusiją ir jos politikus, dėl to čia liautasi rodyti jo bendrovės produkciją.
Vis dėlto, kai 2017-ųjų pabaigoje įregistruota „Tautos tarno“ partija, o 2018-ųjų gruodžio 31 d. V.Zelenskis pranešė ketinantis balotiruotis į Ukrainos prezidentus, daugelis to nepalaikė rimtais politiniais ketinimais. Jo rinkimų kampanija taip pat susilaukdavo kritikos, kad kandidatas vengia diskusijų, o savireklamai pasitelkia socialinius tinklus ir savo komikų trupės pasirodymus. Ne tik jo oponentai rinkėjus gąsdino, kad jis – katė maiše. Tačiau, nepaisant iš pradžių skeptiškai vertintų politikos naujoko šansų rinkimuose, jo pergalė buvo triuškinama.
Iš ekranų į realybę
Iš prezidento personažo tapęs realiu valstybės vadovu V.Zelenskis stengėsi būti toks prezidentas kaip jo herojus „Tautos tarne“. Viename serialo epizode išrinktas prezidentu jis įteikia vyriausybės nariams vardinius laikrodžius. Šie nustemba, kad ant jų – svetimos pavardės. Prezidentas paaiškina: tai Maidane žuvusiųjų už tėvynę vardai, kad kiekvieną kartą, kai tik kils noras paimti kyšį ar daryti kitus negerus dalykus, tai juos sustabdytų.
Situacija: D.Nausėdienė atsiliepė į O.Zelenskos prašymą paremti Ukrainą; jos bendravo ir iki karo. (P. Paleckio/BNS nuotr.)
Realiame gyvenime prezidentas, kaip ir filme, savo pagrindiniais tikslais įvardijo kovą su korupcija ir svajonę, kad Krymas ir Donbasas būtų laisvi. Deja, pasirodė, kad juos įgyvendinti sudėtinga. V.Zelenskis stengėsi būti paprastas kaip jo vaidintas herojus – paprašė kolegų nekabinti jo portreto valdžios kabinetuose, nes, pasak jo, prezidentas – ne stabas, o jo portretas – ne ikona.
L.Linkevičius neneigia: žinoma, anuomet ir tarp jo kolegų užsienio reikalų ministrų buvo nuostabos dėl V.Zelenskio, nes paprastai į tokį postą ateinama jau turint politinį bagažą. Nebuvo lengva ir kadencijos pradžia: ukrainiečių lūkesčių į jį buvo sudėta labai daug, o jis nedaug tegalėjo padaryti, nes jo partijos „Tautos tarnas“ dar nebuvo Radoje. Po liepos 21-ąją įvykusių pirmalaikių parlamento rinkimų, kuriuose ji laimėjo įtikinamą pergalę, prezidentui atsirado daugiau galimybių veikti.
Pradžia: L.Linkevičius buvo pirmasis užsienio šalies valdžios atstovas, dar iki inauguracijos susitikęs su išrinktuoju Ukrainos prezidentu. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
„Tačiau Ukrainoje buvo jaučiama stipri oligarchų, politikos klanų įtaka. Buvo aišku, kad prie naujojo prezidento taip pat bandys prilipti tie, kurie norės spręsti savo problemas būdami valdžioje. Per pirmą mūsų susitikimą kalbėjomės ir apie tai. Bet tada mačiau žmogų, nuoširdžiai norintį padaryti gero savo šaliai. Ar pavyks, niekas negalėjo atsakyti, kaip ir numanyti, kad po trejų metų Ukrainoje nutiks tokia nelaimė kaip dabar“, – sako L.Linkevičius.
Su Ukrainos prezidentu jiedu buvo susitikę dar keletą kartų, bendraudavo gana atvirai, vyraudavo pasitikėjimo atmosfera, išsakydavo, ir kas, Lietuvos vertinimu, daroma negerai. Buvo susitikę ir dabar apsiaustame Mariupolyje, kur vyko ekonomikos forumas. „Sutarėme, kad Vilniuje surengsime Ukrainos reformų konferenciją. V.Zelenskis pareiškė – užtenka klausytis mūsų valdininkų pažadų, ką jie padarys, paklausysime, ką padarė. Įstrigo jo entuziazmas. Jį, dar naujoką politiką, stebino, kodėl tiek daug kalbama, o mažai daroma. Pasirodė, kad realybėje būti prezidentu tai daug sudėtingiau nei kine“, – sako L.Linkevičius.
Kova su korupcija lėta
Pirmame L.Linkevičiaus susitikime su V.Zelenskiu dalyvavo dar keli žmonės iš jo aplinkos, taip pat ir Aivaras Abromavičius, buvęs Ukrainos ekonomikos ir prekybos ministras, iš šių pareigų pasitraukęs, kaip jis pats sako, nenorėdamas būti kitų reformas blokuojančių valdžios pareigūnų marionete.
Iki rinkimų likus keliems mėnesiams su lietuviu susisiekė V.Zelenskio komandos atstovai ir paprašė pagalbos. Anuomet interviu BNS A.Abromavičius V.Zelenskį apibūdino kaip labai atvirą, pasiruošusį klausyti ir išklausyti, greitai besimokantį. Ir dar – kaip nerašytą knygą, tad buvo labai svarbu, kad ją rašytų dori žmonės, todėl jis ir stengėsi prie V.Zelenskio komandos pritraukti savo buvusius kolegas, reformatorius.
V.Abromavičius paaiškino, kodėl ant V.Zelenskio vis metamas oligarcho Ihorio Kolomoiskio šešėlis: Ukrainos TV kanalų rinką pasidalijusios penkios stambios grupės, viena jų – I.Kolomoiskio. V.Zelenskis kažkuriai turėjo parduoti savo produkciją, o pastaruosius kelerius metus bendradarbiavo su I.Kolomoiskiu.
V.Zelenskis A.Abromavičiui patikėjo vadovauti Ukrainos gynybos pramonei – valstybinei įmonei „Ukroboronprom“. Tačiau 2020 m. spalį pasitraukimą iš šių pareigų jis motyvavo ne tik tuo, kad pasiilgo privataus verslo. Kalbėdamasis su 15min.lt jis neslėpė, kad liko ir kartėlio, daugiau nei per metus poste V.Zelenskis galėjo padaryti gerokai daugiau, nes korupcija Ukrainoje vis dar gaji, o teismų sistema – lyg atskira valstybė.
L.Linkevičius pripažįsta: kova su korupcija, tam tikslui įsteigtos institucijos galėjo būti gerokai efektyvesnės. „Tačiau nelengva vykdyti reformas valstybėje, kurioje karo būsena. Karas Ukrainoje ne vakar prasidėjo, nors kai kas Vakaruose jį tik vakar pastebėjo, jis vyksta nuo 2014 m. Taip, V.Zelenskio reitingai visuomenės apklausose prieš pat karą nebuvo ypatingai aukšti, opozicijos atstovai, buvęs prezidentas pagal kai kurias apklausas jį net lenkė. Tačiau šiandien ne laikas apie tai kalbėti“, – pabrėžia L.Linkevičius.
Lyderį subrandina krizės
Ar iš V.Zelenskio starto prezidento poste buvo galima tikėtis, kad užaugs lyderis, kuriuo dabar žavisi visas pasaulis? „Lyderį subrandina krizės – jų metu geriausiai atsiskleidžia lyderio bruožai. V.Zelenskis lyderystę rodo savo asmeniniu pavyzdžiu. Prasidėjus karo veiksmams jis atsisakė evakuotis į saugesnę šalį, pasakė, kad liks Ukrainoje, o jei reikės, ims automatą į rankas ir gins savo šalį. Jis kasdien kreipiasi ir į tarptautinę auditoriją, išnaudoja ir tarptautines, ir vidaus priemones telkdamas ukrainiečius. Tai tikrai paties stipriausio lyderio pavyzdys“, – vertina Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė.
Ji pasakoja, kad Lietuvos ir Ukrainos prezidentų oficialus bendravimas peraugo į asmeninį draugišką ir pagarbų santykį, kur kas glaudesnį nei įprastai bendrauja dviejų valstybių vadovai. G.Nausėda jau pirmuose susitikimuose su V.Zelenskiu užtikrino Lietuvos pagalbą Ukrainai jos europinės ir transatlantinės integracijos kelyje, o V.Zelenskis mumis pasitiki ir remiasi. Nuo karo pradžios prezidentai susiskambina kas kelios dienos, pasikeičia informacija, kalbasi, ką Lietuva gali padaryti ukrainiečių labui.
„Gana dramatiškas skambutis buvo antrą karo dieną. G.Nausėda buvo NATO susitikime Briuselyje. Iš mūsų turimos informacijos situacija buvo prasta – Rusijos armija skverbėsi į Ukrainos teritoriją. G.Nausėda drąsino V.Zelenskį – mes su jumis, laikykitės, padėsime, kuo galime. Ir padedame – tiek kariniu, tiek humanitariniu, tiek politiniu diplomatiniu požiūriu atstovaujame Ukrainai tais formatais, kurių Ukrainoje dar nėra, – Europos Vadovų Taryboje ir NATO“, – pabrėžia A.Skaisgirytė.
Žmona – bendražygė
Bendrauja ir pirmosios ponios. Diana Nausėdienė atsiliepė į Olenos Zelenskos prašymą paremti Ukrainą, bendravo jos ir iki karo. D.Nausėdienė Ukrainos prezidento žmonos kvietimu pernai dalyvavo Europos pirmųjų ponių konferencijoje Kyjive.
Šiomis dramatiškomis Ukrainai dienomis O.Zelenska prisideda, kuo gali – per socialinius tinklus kreipėsi į pasaulio šalių visuomenes, NATO šalis ragindama gelbėti Ukrainos vaikus nuo žudynių.
Rūpinimąsi Ukrainos vaikais O.Zelenska buvo pasirinkusi ir savo, kaip pirmosios šalies ponios, veiklos prioritetu. Ji koncentravosi į vaikų sveikatos apsaugos problemas, ėmėsi sveikos mitybos mokyklose reformos. Tarp jos veiklos sričių – ir geresnės sąlygos neįgaliesiems, lyčių lygybė, smurto namų aplinkoje prevencija, kultūrinė diplomatija.
Kai jūs mus pulsite, matysite mūsų veidus – ne mūsų nugaras.
Pirmoji Ukrainos pora dirbti ranka rankon įpratusi nuo seno. O.Zelenska – viena iš studijos „Kvartalas 95“ įkūrėjų ir labai vertinama viena iš projektų turinio autorių. Nors baigė architektūros studijas, bet, atsiskleidus jos rašymo gebėjimams, pagal specialybę taip ir nedirbo.
Su bendraamže Olena V.Zelenskis mokėsi vienoje mokykloje, tačiau susipažino jau būdami studentai. Po aštuonerius metus trukusios draugystės 2003 m. jie susituokė. Šeima augina du vaikus: dukrai Oleksandrai šią vasarą sukaks aštuoniolika, sūnui Kyrylui devyneri. Zelenskiai saugo savo šeimos privatumą, neafišuoja vaikų gyvenimo.
Žodžiai ir veiksmai
„V.Zelenskis karo akivaizdoje parodė tokį savo charakterio tvirtumą, kokio visiems reikėtų pasimokyti. Man tai nebuvo netikėta. Nuo pat pirmo mūsų susitikimo mačiau daug jo idealizmo, moralinių įsitikinimų. Kaip verslininkas jis buvo uždirbęs pinigų, bet visų pirma tai buvo žmogus iš meno srities, aktorius, kuriam buvo svarbios nematerialinės vertybės. Jis stengiasi pateisinti žmonių lūkesčius, jaučia atsakomybę už savo valstybę ir jos žmones. Deja, karas dar nesibaigė, dar laukia visko. Noriu palinkėti jam stiprybės“, – sako L.Linkevičius.
V.Zelenskio šoumeno ir aktoriaus patirtis neabejotinai jam šiandien padeda komunikuoti taip, kad po jo kalbų atstoję ploja pasaulio politikai, juo žavisi paprasti viso pasaulio žmonės. Tačiau iškalbą turinčių vadovų daug. Mažiau tokių, kurių žodžius lydi tokie pat veiksmai.
Pirmą karo dieną pokalbiuose su Vakarų lyderiais V.Zelenskis, prašydamas didesnės pagalbos Ukrainai, pasakė, kad tai galbūt paskutinis kartas, kai jį mato gyvą. Nors ir būdamas Kremliaus taikinys Nr. 1, į Vakarų siūlymą bėgti iš karo siaubiamos Ukrainos slėptis saugesnėje vietoje atkirto: „Čia vyksta kova. Man nereikia pavėžėjimo – man reikia ginklų“, – kiekvieną karo dieną jis sveikinasi su ukrainiečiais iš Kyjivo gatvių.
Jis randa žodžių ne tik savo tautai: rusiškai kreipdamasis į Rusijos žmones jis retoriškai klausė, kuo Mariupolio blokada skiriasi nuo nacių blokados Leningrade, o šis istorinis faktas – vienas jautriausių rusams. Ukrainos prezidento šios savaitės kreipimasis į JAV kongresą jau dabar vadinamas viena istorine kalba. Iki politinės karjeros garsėjęs kaip komikas, jis ir dabar neužmiršta šio ginklo: reaguodamas į įrašą, kur įklijuotas V.Putino atvaizdas mojuoja ranka kiaurai mikrofono, V.Zelenskis po vienos iš savo kalbų demonstratyviai paėmė į rankas mikrofoną, taip parodydamas, kas yra tikra, o kas melas.
Karo išvakarėse jis įspėjo rusus: „Kai jūs mus pulsite, matysite mūsų veidus – ne mūsų nugaras“. Tai sakydamas jis akivaizdžiai turėjo omenyje ir save. Kaip vėliavnešį.
