Valdis Dombrovskis tapo Latvijos premjeru tuo metu, kai šalis susigrūmė su didžiausia istorijoje finansine krize. Nors jo vyriausybė patvirtino skausmingas reformas, politikas iki šiol yra vienas sėkmingiausiai dirbančių Latvijos premjerų. Apie dabartinę padėtį Latvijoje, referendumą ir santykius su kaimynais – dienraščio pokalbis su Latvijos vyriausybės vadovu.

Krizės įveikimo receptas

– Esate vienas populiariausių ministrų pirmininkų Latvijos istorijoje. Nors jūsų vyriausybė įgyvendino skausmingas, tiesa, būtinas reformas, jūs dukart sėkmingai išlaikėte populiarumo egzaminą. Kokia sėkmės paslaptis?

– Na, matyt, reikėtų atskiros išsamios politologų analizės šiuo klausimu. Tačiau akivaizdu, jog visuomenė suvokė, kad ištiko krizė ir reikia kaip nors ją spręsti. Nuo 2008 iki 2012 m. mes nuolat turėjome karpyti biudžetą ir didinti įplaukas į jį. Pavyzdžiui, 2012 m. biudžete įgyvendinti numatytas fiskalinis koregavimas siekė net 17 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai milžiniška BVP dalis, tad privalėjome įgyvendinti skausmingas priemones.

Svarbus dalykas, kad pasiekėme vyriausybės ir suinteresuotų grupių susitarimą. Buvo suformuota vadinamoji reformų įgyvendinimo grupė. Ją sudarė profesinės sąjungos, darbdavių konfederacijos, Komercijos rūmų, vietos valdžios atstovai. Su jais mes diskutavome ir diskutuojame dėl biudžeto konsolidavimo priemonių, kad įveiktume krizę. Žinoma, profesinės sąjungos ar verslo atstovai ne visuomet patenkinti, tačiau visos šalys sėdi prie stalo, visi dalyvauja priimant sprendimus. Manau,  kompromiso paieška labai padeda.

Kalbant apie vyriausybę, pradėjau dirbti vyriausybės vadovu 2009 m. kovą. Tuo metu jau buvo aišku su kokia krize susidūrėme. Be to, atėjau į premjero postą iš opozicinės partijos. Taigi, manęs niekas nekaltino, kad buvau tas, kuris sukėlė krizę. Taip visuomenei buvo lengviau pasitikėti manimi ir mano vyriausybe. Manau, tai buvo pranašumas.

– Praėjo keleri metai nuo krizės pradžios. Kokia dabar politinė, ekonominė padėtis Latvijoje. Kokie iššūkiai laukia?

– Na, nesiimsiu detalizuoti, kas vyksta Latvijos politiniame gyvenime, nes visuomet kas nors vyksta.

Vyriausybė turi kelis labai svarbius iššūkius. Nuo to, kaip su jais susitvarkysime, priklauso tai, koks sėkmingas bus vyriausybės darbas ir koalicijos stabilumas. Dabar svarbiausia užtikrinti stabilų ekonomikos augimą. Turime kurti naujas darbo vietas, vystyti pramonės produkcijos gamybą, ypač tą gamybą, kurios produkcija eksportuojama į užsienį. Galiausiai reikia spręsti demografinę problemą.

Manau, tai – esminiai iššūkiai. Latvija pernai gruodį baigė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir ES programą. Todėl dabar galime nukreipti dėmesį nuo krizės prie jau minėtų klausimų – ekonomikos augimo, darbo vietų kūrimo ir demografinių problemų.

Santykiai su kaimynais

– Latvijos ir Lietuvos santykiai. Pagrindinis klausimas, regis, energetinis bendradarbiavimas. Tačiau kai kurie Lietuvos politikai ir politologai įžvelgia Latvijoje Rusijos įtaką. Baiminamasi remti regioninį suskystintų dujų terminalą, o neseniai ir Latvija pareiškė, kad nenorėtų atsijungti nuo bendros su Rusija energetikos sistemos. Ar yra pagrindo Lietuvai nerimauti?

– Manau, šį klausimą derėtų užduoti tiems politikams ir politologams, kurie reiškia abejones dėl Latvijos. Iš esmės, kuo jie pasitiki ar ne – tai jų reikalas. Negaliu nieko patarti. Kita vertus, turiu pabrėžti, kad mes remiame regioninį energetinį bendradarbiavimą ir, tikiuosi, sukursime patikimą partnerystę. Šiuo metu vykdomi svarbūs energetikos projektai, kuriuose dalyvauja visos Baltijos šalys. Tiesa, Latvijos politikai niekuomet nėra sakę, kad nepasitiki lietuviais, pavyzdžiui, dėl Visagino atominės elektrinės projekto. Nėra kalbėję apie kokias nors įtakas.

Kitaip sakant, mes tikrai esame suinteresuoti vystyti regioninį energetinį bendradarbiavimą. Juk esame suinteresuoti dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte. Žinoma, šis projektas turi būti finansiškai perspektyvus ir dalyvavimo sąlygos turi būti skaidrios. Visgi, politiškai esame įsipareigoję, konsultuojamės su premjeru Andriumi Kubiliumi. Manau, padarėme nemažą pažangą.

Kalbant apie suskystintų dujų terminalą Latvijoje, manau, ši istorija nesėkminga. Jau beveik dvejus metus Baltijos šalys negali susitarti dėl regioninio terminalo. Esame paprašę Europos Komisijos (EK) parengti studiją, kad būtų nustatyta, kurioje vietoje statyti terminalą būtų palankiausia. Taip pat kalbamės su EK dėl finansavimo šiam terminalui. Tačiau dabar, regis, lietuviai linksta prie savo terminalo, estai taip pat žengia šiuo keliu. Tai reiškia, kad tikriausiai bus trys atskiri maži terminalai, tačiau tai, mano nuomone, nebus finansiškai pats palankiausias sprendimas. Juk tokiu atveju negausime ES finansavimo.

Maža to, Latvijos dujų saugyklos Inčukalne, taip pat potencialiai Duobelėje yra labai svarbios regiono dujų tiekimo saugumui. Juk ir dabar, kaip žinote, iš savo požeminių saugyklų aprūpiname dujomis tiek Estiją, tiek Lietuvą. Taigi, jei kalbame apie regioninį suskystintų dujų terminalą Rygoje, pastačius vamzdyną, kuris sujungtų terminalą su saugyklomis, būtų galima tiekti dujas į saugyklas, o paskui jau esamais dujotakiais į Lietuvą ir Estiją. Šiuo atveju reikėtų turėti priėjimą prie infrastruktūros, o tai numato trečiasis ES energetikos paketas, ir dujotakį iš terminalo į saugyklas. Tai viskas. Žinoma, galima sugalvoti kitokių būdų, kaip užtikrinti stabilų dujų tiekimą, jei to norite. Tačiau akivaizdu, tai nebus kainos požiūriu palankūs sprendimai. Visgi mes ketiname laukti EK studijos ir žiūrėsime, ką ji pasakys.

Kitas klausimas, kai kalbame apie gamtinių dujų sektorių, – kokia pažanga padaryta siekiant užtikrinti reversinį dujų tiekimą Vidurio ir Rytų Europoje? Apie tai kalbama nuo 2006 m. Pavyzdžiui, Lenkija suinteresuota sukurti reversinį dujų tiekimą iš Svinouiscio terminalo į rytų Lenkiją ir tada esama infrastruktūra, taip pat naujais dujotakiais į mūsų Inčukalno saugyklą.

Deja, iki šiol nematome Lietuvos pažangos šia linkme. Tai galimybė įvairinti ne tik dujų tiekimą, bet ir tiekimo kelią. Juk Rusija investavo labai daug pinigų pastatyti „Nord Stream“ dujotiekiui Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Baltijos šalis ir Lenkiją. Todėl alternatyvus dujotiekis iš Lenkijos į Baltijos šalis, gal net prijungiant Vokietiją, leistų panaikinti Baltijos šalių energetinę izoliaciją. Deja, turiu pakartoti, kad pažangos iš Lietuvos mažai.

Apibendrinus, kai kurie dalykai klostosi labai gerai, kai kurie ne. Kita vertus, turime dirbti kartu, ir mes norime dirbti kartu, nors niekas negali priversti kieno nors dirbti kartu, jei jis to nenori.

– Kaip su Rusijos energetikos sistema ir atsijungimu nuo jos?

– Žinau apie šias diskusijas. EK pradėjo vesti derybas šiuo klausimu. Pagrindinė problema – ką šiuo atveju vadiname energetiniu saugumu? Mano nuomone, esminis aspektas – elektros energijos generacijos pajėgumai ir Baltijos šalių elektros tinklų sujungimas su Skandinavijos šalių ir Lenkijos. Būtent tai yra svarbiausi dalykai.

Klausimas dėl sinchronizacijos – tegul EK tai analizuoja. Žinau tik tiek, kad tokia sinchronizacija kainuotų milijardus eurų, o kokia būtų nauda – neaišku. Jei EK rengia studiją šiuo klausimu, palaukime. Beje, kai tapau Latvijos premjeru, virė Lietuvos ir Latvijos diskusijos dėl elektros linijos sujungimo su Švedijos. Tada priėmiau sprendimą, kad, jei lietuviai to labai nori, pritarsime. Tačiau iki šiol kyla klausimas, ką iš tiesų ši sinchronizacija reiškia?

Manau, šiuo atveju turėtume rimtai apsvarstyti visus techninius klausimus. Paskui galėsime priimti svarbius sprendimus, ypač atsižvelgdami į kainą, kuri yra didelė, ir naudą.

– Gal taip siekiama ne ekonominių, o politinių taškų? Bandoma žūtbūt atsiriboti nuo Rusijos?

– Negaliu pasakyti. Tegul EK dirba. Kai bus parengta EK studija, matysime, kokia nauda ir kokia kaina. Ar tai apsimoka.

– Kaip vertintumėte idėją įtraukti Baltarusiją į Visagino atominės elektrinės projektą?

– Na, pirmą sykį girdžiu tokią idėją. Niekuomet nebuvo panašių diskusijų. Tad sunkoka komentuoti tokį pasiūlymą. Žinoma, jei toks pasiūlymas būtų, svarstyčiau tai su savo ekspertais. Bet iki šiol niekas apie tai nekalbėjo.

Referendume balsavo prieš

– Referendumas dėl rusų kalbos Latvijoje. Kokia jūsų nuomonė?

– Kalbant apie referendumą, Latvijos vyriausybė nepalaikė šios iniciatyvos nuo pat pradžių. Akivaizdu, kad tokia iniciatyva skirta visuomenei skaldyti, be to, kai kas referendumą išnaudojo siekdamas laimėti politinių taškų. Bet šio referendumo pliusas tas, kad Latvijoje pastaruoju metu įsiplieskė labai aktyvios diskusijos dėl mūsų šalies konstitucinių pagrindų – demokratijos principų, piliečių teisių, žmogaus teisių, teritorinio integralumo, galiausiai – kalbos.

Visgi latvių kalba – vienintelė valstybinė kalba Latvijoje, Latvija – vienintelė vieta, kurioje mes galime puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Todėl labai norėčiau padėkoti visiems Latvijos gyventojams, kad jie dalyvavo. Aktyvumas buvo didelis, didesnis nei per anksčiau vykusius referendumus.

Taip pat svarbu, kad daugelis tautinių mažumų organizacijų atstovų aiškiai pasakė „ne“ šiai iniciatyvai. Rusų kultūros bendruomenė, ukrainiečių inteligentų bendruomenė, žydų, lenkų, lietuvių, estų mažumų organizacijos ir jų atstovai aiškiai išreiškė neigiamą nuomonę.

– Latvijos santykiai su Rusija po referendumo. Ar galima tikėtis permainų, o gal viskas liks kaip buvę?

– Kol kas tikrai nematome kokių nors reikšmingų mūsų santykių lūžių. Latvija suinteresuota kurti gerus politinius ir ekonominius santykius su Rusija. Tikrai, reikšmingų pokyčių nėra.