Buvo šalta 1992-ųjų gruodžio diena. Trejus metus trukęs pilietinis karas tuomet buvo tik beprasidedąs. Įvykio vieta – nedidelis Bosnijos miestas netoli Serbijos sienos – Srebrenica.

Serbų karo nusikaltėliai tada kontroliavo ne tik į miestą vedančius kelius, bet ir jį supančius kalnus. Miestas buvo apsuptas taip, tarsi veiksmas būtų vykęs viduramžiais.

Kad patektų į miestą, šalikelėje palei pūvančių kukurūzų ir moliūgų laukus žurnalistams ir pagalbos darbuotojams teko laukti savaitę. „Tada, vieną vėlyvą popietę, jie pagaliau mus įleido, – prisimena N. Robertsonas. – Kartu buvo įleisti keli Jungtinių Tautų taikdariai ir keletas varganų pagalbos sunkvežimių.“

Pasak jo, tarp viso to, kas puvo ir nyko žiemos šalčių kaustomuose laukuose, maisto buvo daugiau, negu serbai leido įvežti į anklavą. Jau tada buvo akivaizdu, kad, marinant miesto gyventojus badu, tikimasi priversti juos greičiau pasiduoti. Srebrenicą gaubė liūdesys ir tyla. Šaltas siauras slėnis buvo visiškai atkirstas nuo išorinio pasaulio.

Tribunolas – gelbėti gyvybėms

N. Robertsonas sako, kad laikas nepajėgus ištrinti jo prisiminimų – jie vis dar tokie pat ryškūs. Buvusios bibliotekos patalpose tada veikė laikinas medicinos punktas. Į krauju permirkusius tvarsčius įsuptų gangrenuojančių galūnių tvaikas maišėsi su išbadėjusioje tuštumoje tvyrančia baime. Sutemus miesto gyventojų nerimas peraugdavo į paniką.

Išvykstant žurnalistams, pagalbos darbuotojams ir JT taikdariams, miestą apleido ir gležnas tarptautinio susirūpinimo totemas.

Po vizito praėjus keliems mėnesiams, įsteigtas ad hoc Jungtinių Tautų tribunolas – Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiajai Jugoslavijai (TBTBJ). Jam buvo iškeltas tikslas užbaigti karą, skatinti susitaikymą ir užtikrinti, kad karo nusikaltėliai būtų deramai nubausti.

Viso šiame tribunole kaltintas 161 asmuo, apklausta 5 tūkst. liudytojų, 11 tūkst. dienų posėdžiauta ir parengta 2 mln. puslapių stenogramų bei dokumentų. Tačiau jis niekada nebuvo galingas tiek, kad pajėgtų užkirsti kelią žudynėms ir išgelbėtų Srebrenicos žmones nuo mirties.

Po tris ledines žiemas ir dvi svilinančias vasaras trukusios nuožmios nežinomybės atėjo lemtingas momentas. R. Mladičiaus vadovaujami Bosnijos serbų kariai per dvi dienas nužudė 7 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų. Srebrenica yra vienintelė Europos vieta, kurioje nuo Antrojo pasaulinio karo išžudyta šitokia daugybė niekuo neprasikaltusių žmonių.

Jugoslavijai suskilus, religiškai ir etniškai skirtingos bosnių, serbų ir kroatų bendruomenės buvo pasmerktos dar ilgiems kruviniems nesutarimams, nusinešusiems daugiau kaip 100 tūkst. nekaltų žmonių gyvybių.

Misija įvykdyta

Tribunolo nuosprendis R. Mladičiui kartu reiškia ir šios įstaigos egzistavimo baigtį. Pastaraisiais metais tribunolo gyvybė jau ir taip buvo palaikoma dirbtinai – tik tam, kad sykį ir visiems laikams būtų paskelbti tie keli paskutiniai verdiktai.

Per metus tribunolo veiklai palaikyti buvo išleidžiama vidutiniškai 170 mln. eurų. Praėjusiais metais jame dirbo 425 darbuotojai iš 69 šalių. Per 24 jo gyvavimo metus tribunole nuteisti 83 asmenys. Tai pirmasis karo nusikaltimų tribunolas, kaltinimus pateikęs pareigas einančiam valstybės vadovui – Serbijos prezidentui Slobodanui Miloševičiui.

N. Robertsono teigimu, tribunolas iš esmės įvykdė jam iškeltą tikslą nubausti kaltuosius: karo nusikaltėliams, jų pagalbininkams ir rėmėjams verdiktai paskelbti. Deja, veikė jis lėtai.

R. Mladičiaus politinis bendražygis Radovanas Karadžičius praėjusiais metais pripažintas kaltu dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui, taip pat karo įstatymų ir papročių pažeidimų. Jam skirta 40 metų laisvės atėmimo bausmė.

R. Karadžičius suimtas tik 2008-ųjų liepą, o R. Mladičius laisvas išbuvo dar ilgiau – jis sučiuptas besislapstantis giminaičio namuose miestelyje netoli Belgrado ir į teisėsaugos rankas pateko tik 2011-ųjų gegužę.

Bosnijoje per tą laiką, belaukiant, kol tribunolas įgyvendins teisingumą, užaugo ištisa nauja karta. Tribunolas pateikė pagrįstą ir išsamią ataskaitą apie karą ir apie tuos, kas už jį atsakingi. Būsimos kartos turės visas sąlygas susipažinti su neginčytina tiesa. Tikėti ja ar ne – jų reikalas.

Galbūt taip turi būti, kad net ir tas, kurio rankos labiausiai suteptos bosnių krauju, yra gelbstimas iki paskutinės minutės. Nors, pasak N. Robertsono, tribunolas buvo įsteigtas ne tam, bet tikslas galų gale vis tiek pasiektas, ir karo nusikaltėliui teks sumokėti už padarytus nusikaltimus.

Laikas – proceso priešas

Klastingas blogis, išprovokavęs bosnių genocidą, tarpsta visoje Europoje. Kai kurie iš šiuo metu Hagos teisme teisiamų asmenų yra dabartinių nacionalinių lyderių pirmtakai.

Pasak N. Robertsono, įvykiai Bosnijoje tik suteikia mums papildomą progą išgirsti Europoje skambančias nacionalizmo sirenas. Po to, kai policijos pareigūnai ir medikai atvyko į įvykio vietą ir išnešė žuvusiuosius ir sužeistuosius, TBTBJ buvo tas gaisrininkas, kuriam teko gesinti ugnį.

Gal ir lėkštoka metafora, pripažįsta autorius, bet ja jis teigia norįs pabrėžti, kad tribunolo vaidmuo įvardijant kaltuosius ir skelbiant verdiktus, idant karo baisumai daugiau nebesikartotų, yra labai svarbus.

Leisdamas įsivyrauti savotiškam teisminiam disbalansui, laikas tapo šio proceso priešu: nusikaltėlis vis labiau tolo nuo nusikaltimo, o auka buvo priversta kęsti dar didesnį skausmą. Konspiracijų teorijų kūrėjams tai – nepamainomas penas naujam pasibjaurėtinam naratyvui.

Kol TBTBJ siekė įgyvendinti teisingumą, užaugo nauja žmonių karta. Patirtis, kuri padėtų pažaboti Europoje plintančias populistų ir nacionalistų idėjas, įgyjama ne taip greitai, kad apsaugotų nuo naujų pykčio protrūkių ir baimės.

Idealiame pasaulyje piktybiška Bosnijos karo nusikaltėlių ideologija galbūt būtų sunaikinta kur kas greičiau. Užuot leidus jiems savo pavyzdžiu užkrėsti kitus, dar labiau gilinti susiskaidymą ir ruošti dirvą naujiems karo nusikaltimams, jie būtų kaipmat pasmerkti ir nutildyti.

Antai Sirijos vadovas Basharas al-Assadas – dar didesnis žmogžudys – karo nusikaltimų tribunolo verdikto, panašu, bijo mažiau, negu netekti valdžios. Vadinamosios „Islamo valstybės“ lyderio Abu Bakro al-Baghdadi išskaičiavimai taip pat labai panašūs.

Reikia gelbėti ne tik planetą

Galbūt, jei būtų turėjęs daugiau išteklių, TBTBJ būtų greičiau pateikęs rezultatus, o jo kova su blogiu gal būtų buvusi veiksmingesnė. Tačiau tam būtų reikėję didesnio tarptautinio susitelkimo. Kad nusikaltėliai teisingumo sulauktų greičiau, būtų tekę sumokėti daugiau. Ar šiandien B. al-Assadas bijo ilgai truksiančio teismo proceso, kuris jam gresia už tai, ką jis padarė Sirijos žmonėms? Kažin.

Kaip kad tada, kai kone visą pasaulį vienijanti kovos su visuotiniu atšilimu koalicija kalba mums apie pavojus, kurie gresia, jei nežabosime savo beatodairiško polinkio vartoti ir naikinti, taip ir dabar visą dėmesį turime skirti tam, kas padarytų mus geresniais žmonėmis, rašo N. Robertsonas. Turime gelbėti ne tik planetą, bet ir vienas kitą.

Pasak jo, TBTBJ gali būti užuomina į tai, ko galėtume pasiekti, tačiau būtina tikrąja to žodžio prasme atsibusti ir pradėti rimtai galvoti apie tai, ką reikėtų daryti, norint išvengti karų. Tai reiškia, kad reikia kuo garsiau kalbėti apie juose slypintį blogį ir aiškiai įvardyti, kas gali nutikti, jei nebus kovojama su tais, dėl kurių kaltės jie kyla.

Jei jau nusprendžiame patraukti karo nusikaltėlius atsakomybėn – o tai padaryti privalome, – procesas turi būti kuo labiau matomas ir kuo labiau girdimas. Esmė – kad visi žinotų ir suprastų. Nusikaltimai turi būti viešinami, ir žinoti apie juos turi visi.