Pirmiausia, F. Merzas demonstruoja nusiteikimą telkti Europos jėgas kovai su Donaldu Trumpu, kas jau savaime neatitinka tradiciškai transatlantinį bendradarbiavimą prioritetizuojančioms mūsų regiono šalims. Antra, būsimojo kanclerio kalbos apie Europos gynybos stiprinimą gali pasirodyti ne visai tuo, ką norėtų įsivaizduoti Lietuva, kitos Baltijos šalys ir Lenkija. Apie tolimesnes perspektyvas kalbėjomės su Vytauto Didžiojo universiteto politologu Andžejumi Pukšto:

– Bundestago rinkimus laimėjo centro – dešinė (CDU) ir dešinė (AfD), bet tuo pat metu gerokai šoktelėjo komunistai „Die Linke“. Ką tai sako apie nuotaikas Vokietijos visuomenėje?

– Tai rodo didelę poliarizaciją. Liberalai – centristai patyrė didelių nuostolių. Įdomu, kad komunistai pakilo jaunimo balsų dėka, daugiausiai Berlyne. Nepasisekė tik vieniems radikalams – Sahros Wagenknecht partijai, kuriai iki ribos pritrūko poros procentų.

– Kodėl jaunimas balsavo už komunistus? Dėl promigrantiškų nuotaikų?

– Nemanau. „Die Linke“ nuosaikiai pasisako migracijos klausimais ir jaunimą greičiau suviliojo socialinės politikos pažadais – įperkamas būstas ir panašiai. Ekonominė situacija Vokietijoje prasta ir komunistai pateikia antikapitalistinę programą ir pažeria rinkėjams šūsnį neva labai paprastų receptų, kaip viską ištaisyti. O gerai gyventi juk nori visi, ypač, jei tai duos valstybė.

Beje, nesutinku su teiginiu, kad „Die Linke“ yra grynai Rytų Vokietijos „produktas“. Tai pernelyg supaprastintas požiūris. CDU ir socialdemokratai (SPD) daugiau remiasi vyresnio amžiaus rinkėjų balsais, o jaunimą savo pusėn traukia radikalai – AfD ir „Die Linke“. Tai pavojinga tendencija, nes vyresnio amžiaus elektoratas mažėja dėl natūralių priežasčių ir kituose rinkimuose, jaunimo dėka, radikalai gali pasirodyti dar geriau. Žinoma, jaunimas yra „nepatikimas“ rinkėjas ir gali nutikti, kad po ketverių metų jie, praradę susidomėjimą arba nusivylę, apskritai neateis į rinkimus.

– AfD Vokietijoje vis dar klijuojama „neonacių“ etiketė, nors tikrovėje jie yra tiesiog tipiniai populistai – tokie „vokiški žemaitaičiai“. Bet kuriuo atveju, jie gavo penktadalį visų balsų. Negi tradicinės partijos laiko penktadalį visų rinkėjų „neonaciais“?

– Kol kas bent jau bandoma tai daryti toliau. AfD tikrai yra labai „aštrūs“. Tiek, kad net Marine Le Pen jų šalinasi Europos Parlamente. Takoskyra tarp tradicinių partijų ir AfD išlieka labai aiški. Prieš pusmetį CDU net siuntė signalus, kad svarstytų koaliciją su „Die Linke“, bet tik ne AfD. Kita vertus, F. Merzas yra labiau dešinysis, nei Angela Merkel ir jau pamėgino paflirtuoti su AfD prieš porą mėnesių balsuojant dėl antimigrantiškos rezoliucijos. Tačiau jis suvokia, kad pavojinga „teritorija“, nes sulaukė už tai daug kritikos net ir iš savo bendrapartiečių.

Andžejus Pukšto/Asmeninio arch. nuotr.

– Iškart po rinkimų F. Merzas prabilo apie koaliciją su SPD ir ekspertai teigiamai įvertino šį siekį, akcentuodami, kad tai būtų stabili vyriausybė. Ar tikrai stabili? SPD kairysis flangas, panašu, net nenori tokios koalicijos, o Bundestage tokios vyriausybės darbą galėtų trikdyti AfD.

– Krikdemų ir socdemų koalicija, nepaisant ideologinių skirtumų, jokia naujovė Vokietijos politikoje. Tuo metu AfD negavo tiek vietų parlamente, kad galėtų blokuoti tokios koalicijos iniciatyvas, o ir sąjungininkų jie veikiausiai nesuras. Be to, manau, kad koalicija bus tripartinė – jos gretas greičiausiai sutvirtins „žalieji“. Kaip bebūtų, Vokietijos kancleris turi didelius įgaliojimus ir kas besudarytų koaliciją, tai bus pirmiausiai CDU vyriausybė ir būtent krikdemams teks prisiimti atsakomybę.

– Kokius signalus F. Merzas siunčia į išorę? Panašu, kad jis linkęs burti franko – germanišką sąjungą ir aplink ją telkti kitas Europos jėgas, priešinantis D. Trumpui?

– Tai matėsi jau rinkimų metu: F. Merzas aiškiai pasakė, kad D. Trumpo politika jam nepriimtina. Nors pasirodžius pirmiesiems rinkimų rezultatams, apie užsienio politiką jis beveik nieko nekalbėjo.

Toks antinatiškas ir antiamerikietiškas „saldainiukas“ labai tiktų daliai vokiečių rinkėjų.

– Mums Vokietija labai svarbi gynybos stiprinimo požiūriu ir Lietuvoje daug kas sveikino F. Merzo pergalę, kaip šiuo klausimu mums palankų rezultatą, tačiau jau nekartą matėme, kad šis politikas gali bet kada laikinai „pamiršti“ Ukrainą, gynybą ir panašius dalykus, kai nenori erzinti rinkėjų.

– Turime susitaikyti su tuo, kad nei Vakarų Europai, nei JAV gynyba nėra prioritetas. Vokiečiams rūpi vidaus saugumas, migrantai, ramybė gatvėse, o ne kariuomenė. Užsienio klausimai niekada nebuvo nei pirmoje, nei antroje vietoje tarp rinkėjams rūpimiausių temų. Šiandien jiems labiausiai rūpi, kaip atgaivinti smunkančią ekonomiką ir būtent šiais sričiai F. Merzas, kaip su verslu glaudžiai susijęs politikas, skirs daugiausiai dėmesio, įskaitant ir ryžtą kautis „prekybiniuose karuose“, norėdamas kuo greičiau parodyti rezultatus. Dėl šio tikslo jis, tikėtina, nustums į šalį ir „žaliojo kurso“ reikalus.

– F. Merzo kalbos apie Europos gynybos stiprinimą buvo gana miglotos, bet susidaro įspūdis, kad jis linkęs, vėlgi su prancūzais, užsiimti Europos kariuomenės projektu. Jei taip nutiks, Berlynas pasiners į be galo sudėtingą ir ilgalaikį projektą, sumenkinantį nacionalinės gynybos stiprinimo svarbą, o Lietuva ir kaimynės potencialiai galime atsidurti padėtyje, kai pilnai komplektuotą vokiečių brigadą matysime kaip savo ausis, o bent kažkiek pajėgios Europos kariuomenės teks laukti gerus 20 ar 30 metų.

– Toks pavojus tikrai yra. F. Merzas puikiai geba susikalbėti su Emmanueliu Macronu ir jie gali užsiimti bendrais „megaprojektais“. Didelis klaustukas, kaip F. Merzas žais šituos žaidimus. Jis nenori būti panašus į A. Merkel, bet kur jis iš tiesų ves Vokietiją – anaiptol neaišku. Manau vokiečiams patiktų idėja, kad nebereikia skirti milžiniškų pastangų savos kariuomenės stiprinimui, nes šią naštą galima pasidalinti su visa ES ir kurti neva bendrus pajėgumus. Beje, toks antinatiškas ir antiamerikietiškas „saldainiukas“ labai tiktų daliai vokiečių rinkėjų. Ar mums tai kelia rizikas? Tikrai taip.