Vokietija atsinaujina. Jauni vokiečiai nebejaučia tėvų ir senelių klaidų naštos, jie nesigėdija savo tautybės ir didžiuojasi tėvyne.

Dvasia jau atsigauna

Nacių nusikaltimai ilgą laiką Vokietijos gyventojus ir politikus vertė stengtis vengti bet kokios užuominos apie praeitį, galvoti apie kiekvieną pasakytą žodį ir apie kiekvieno gesto padarinius.

Tačiau praėjus 60 metų nuo tada, kai buvo priimta demokratinės Vokietijos konstitucija, patriotizmo jausmas po truputį grįžta į didžiausios ES valstybės gyventojų širdis. Jiems nebegėda mojuoti savo vėliava ar giedoti nacionalinį himną. Valstybė, kuri po Antrojo pasaulinio karo visais įmanomais būdais stengėsi demonstruoti savo antimilitarizmą, dabar netgi planuoja įsteigti medalį už drąsą. Vos prieš 10 metų net mintis apie tai būtų pasirodžiusi šventvagiška.

Augantis pasitikėjimas savimi taip pat matyti užsienio politikoje. Vokiečiai vis tvirčiau gina savo pozicijas ir didžiuojasi šiais metais švenčiamu dvigubu jubiliejumi – 60 metų jų demokratijai ir 20 metų Berlyno sienos griūčiai.

"Nukentėjusių dėl nacių nusikaltimų vokiečių dvasia po truputį atsigauna", – naujienų agentūrai "Reuters" tvirtino Honenheimo universiteto profesorius Eugenas Bussas, kurio specializacija – vokiečių identiteto tyrimai. Jis pabrėžė, jog nesenos apklausos rodo, kad dvigubai daugiau vokiečių, nei prieš aštuonerius metus, didžiuojasi savo tautybe.

73 proc. apklaustųjų mano, kad vokiečiai turėtų rodyti daugiau pasitikėjimo savimi.

Nebebijo istorijos

Pirmus atsigavimo požymius Vokietija pajuto per pasaulio futbolo čempionatą 2006 m. Anuomet milijonai žmonių vaikščiojo šalies miestų gatvėmis išsipaišę veidus nacionalinės vėliavos spalvomis. Kai kurie nešiojo raudonos, auksinės ir juodos spalvos skrybėles ir visi giedojo himną. Tai Vokietija seniai matė.

Be to, tais pačiais metais Berlyne esančiame Vokietijos istoriniame muziejuje pirmą kartą buvo pristatyta šalies istorijos ekspozicija. Ji prasideda garsiąja vokiečių pergale prieš romėnus (9-ais metais po Kristaus).

Čia galima pamatyti vokiečių kavaleristo šalmą, Napoleono Bonaparto skrybėlę ir nemažai Trečiojo reicho laikų eksponatų. Tuos laikus primena iš Adolfo Hitlerio bunkerio paimtas didžiulis gaublys su žyme, palikta rusų kareivio kulkos, Berlyno sienos gabalas ir t. t. Tačiau labiausiai lankytojus traukia Europos žemėlapis, kur rodoma, kaip per 2 tūkst. metų keitėsi šalių ir imperijų sienos.

Kas mėnesį muziejuje apsilanko apie 50 tūkst. lankytojų. Ypač dažnai ateina mokyklinio amžiaus jaunimas.

"Nesigėdiju, kad aš vokietė. Galbūt mano tėvai ar seneliai gėdijasi, nes jie gyveno tais laikais, kai dar buvo labai ryškūs prisiminimai apie nacių žiaurumus, – sakė 14-metė Nina Krause. – Tačiau jaučiuosi visiškai rami ir manau, kad turiu šansą turėti gerą ateitį."

Padėjo ne tik ES

Ką jautė vyresnioji vokiečių karta, geriausiai išreiškė buvęs Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas Gustavas Heinemannas. 1969 m. jis pareiškė: "Aš myliu savo žmoną, bet ne valstybę."

Tačiau jaunimas ir netgi vyresnioji karta tikrai pribrendo pokyčiams. "Istorija – tai našta. 12 metų nacių era buvo labai skaudi pamoka, bet dabar mūsų supratimas, ir tų įvykių, daug platesnis", – sakė Vokietijos istorijos muziejaus direktorius Hansas Ottomeyeris.

Jo teigimu, Vokietijos knygynuose nebėra tabu įvairių erų istorijos knygoms. Kaip tik atvirkščiai – žmonės dabar ypač domisi jomis.

Įveikti istorijos nulemtą kompleksą vokiečiams, kaip manoma, padėjo Europos projektas. Vokietijos vaidmuo ES yra milžiniškas ir vokiečiai pradėjo tai suvokti Briuselyje gindami savo šalies interesus.

Be to, Vokietijos regionuose gyvenančių žmonių savitumas tam irgi turėjo didelį poveikį. Bavarai didžiuojasi savo alaus festivaliais, Reino krašto gyventojai – savo vynu, o švabai – išskirtiniu dialektu. Visi jie tuo pačiu didžiuojasi savo tautybe.

Prie atgimimo, anot tyrinėtojų, prisidėjo ir naujieji Vokietijos gyventojai. Kitų kultūrų ir tautybių žmonės, kurie apsigyveno Vokietijoje, lygiai taip pat, kaip ir vokiečiai, didžiuojasi šalies futbolo rinktinės pergalėmis, išgyvena dėl ekonominių sunkumų.

Tai matydami, patys vokiečiai tampa labiau pasitikintys savimi ir atviresni kitoms kultūroms.