Derybos Ženevoje baigėsi. Susitarimas su Iranu, kaip girdėti, jau yra arti, nors jo nėra. Kodėl? Vieni sako, kad kaltas Iranas, kiti rodo pirštu į Prancūziją, esą ši blokavo susitarimą. O Izraelis piktinasi susitarimu ir sako, kad tai juodasis scenarijus.

Kas sutrikdė derybas?

Vadinamoji "P5 plius 1" grupė, kurią sudaro penkios nuolatinės Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narės ir Vokietija, derėjosi su Irano atstovais dėl Vakaruose prieštaringai vertinamos Teherano branduolinės programos.

Vakarai tvirtina, kad Iranas siekia pasigaminti branduolinę bombą, o Iranas tradiciškai atkerta, kad nieko panašaus jo planuose nėra. Branduolinė programa, pasak iraniečių, skirta energetikos ir medicinos poreikiams.

Pasak oficialių pranešimų, susitarimą su Iranu buvo galima pasiekti, tačiau sutrukdė gan kategoriška Prancūzijos pozicija.

Pirmasis apie destruktyvią prancūzų laikyseną prakalbo Iranas.

Teheranas pareiškė, kad būtent Vakarai, o ne Iranas sužlugdė susitarimą. Esą Prancūzija pareiškė, kad nesutiks su susitarimo sąlygomis, nes jos "per lengvos" šiitiškai valstybei. Kartu Irano pareigūnai įgėlė JAV, esą šios sako netiesą, kalbėdamos, jog Iranas nesutiko pasirašyti susitarimo.

Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas socialiame tinklalapyje "Twitter" sureagavo į JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pareiškimus.

"Vakarų šalys buvo vieningos šeštadienį, kai pateikėme pasiūlymą iraniečiams, – jį pasirašė prancūzai, jį pasirašėme mes, ir visi sutiko, kad tai sąžiningas pasiūlymas. Buvo vienybė, tačiau Iranas tuo konkrečiu metu negalėjo to priimti; jie negalėjo priimti to konkretaus dalyko", – aiškino J.Kerry.

Tačiau, pasak Irano diplomatijos vadovo, tokie kolegos iš JAV žodžiai – netiesa.

Jo teigimu, dėl galutinio susitarimo ginčijosi pačios Vakarų valstybės, o ne Iranas. Jis J.Kerry paklausė: "Pone sekretoriau, ar Iranas sudarkė pusę JAV (parengto – red. past.) juodraščio ketvirtadienio vakarą? Ir viešai prieš jį pasisakė penktadienio rytą? Joks sukinėjimasis negali pakeisti to, kas vyko (galingųjų šalių grupėje – red. past.) "P5 plius 1" Ženevoje nuo ketvirtadienio 18 val. iki šeštadienio 17.45 val. Tačiau tai gali dar labiau susilpninti pasitikėjimą. Esame įsipareigoję palaikyti konstruktyvų dialogą. Bendravimas lygiaverčiais pagrindais yra raktas, norint įvykdyti bendrus uždavinius."

Suktis iš keblios padėties teko ir Prancūzijos diplomatijos vadovui Laurent’ui Fabiusui – žiniasklaidoje pasklido kalbos, esą Prancūzija buvo ignoruojama susitikime, nes kėlė sudėtingus reikalavimus.

Spauda rėmėsi neoficialiais kitų Vakarų šalių diplomatų pareiškimais.

L.Fabiusas pareiškė, kad kaltinimai – nepagrįsti. Jo teigimu, Paryžius negali priimti "kvailių žaidimo" ir savarankiškai priima sprendimus.

Pasak neoficialių šaltinių, Prancūzija pareikalavo, kad susitarime būtų numatytos griežtesnės sąlygos prieš Iranui statant sunkiojo vandens reaktorių naujoje atominėje elektrinėje centriniame Arako mieste. L.Fabiusas po derybų pats pripažino, kad susitarime numatytos sąlygos Teheranui, jo nuomone, buvo per atlaidžios, todėl Prancūzija neparėmė susitarimo.

Tačiau didžiausia Irano naujienų agentūra "Fars" rėžė iš peties. Agentūra pareiškė, kad Prancūzijos reikalavimai buvo ne kas kita, kaip bandymas trukdyti derybas, kurių labai nenori Izraelis.

"Vive la France"

Irano priešininkai ir kritikai šlovino Prancūziją.

Jie skandavo "Vive la France". Žinoma, pirmu smuiku sveikinant nutrūkusias derybas tradiciškai griežė konservatyvūs JAV Kongreso nariai, oponuojantys demokratų pastangoms derėtis su Iranu.

Vienas jų – buvęs kandidatas į JAV prezidentus, respublikonas Johnas McCainas. Šis savo socialinio tinklalapio paskyroje pareiškė: "Vive la France! Prancūzija turėjo drąsos užkirsti kelią blogam branduoliniam susitarimui su Iranu."

Kitas radikalaus respublikonas Lindsey Grahamas vienoje televizijos laidoje tvirtino: "Ačiū Dievui už Prancūziją ir ačiū Dievui už atsitraukimą. Prancūzai tampa labai gerais lyderiais Artimuosiuose Rytuose."

Dar jis pridūrė, kad jei susitarimas bus sudarytas, Iranas virs antrąja Šiaurės Korėja.

"Nuogąstauju, kad galiausiai Artimuosiuose Rytuose turėsime situaciją, panašią į Šiaurės Korėjos. Deramės su Iranu, ir vieną dieną atsibudę... turime branduolinį Iraną", – aiškino L.Grahamas.

Karingoji Prancūzija

Ekspertai pastebėjo, kad Prancūzija pastaruoju metu tampa viena karingiausių Vakarų valstybių, kalbant apie Artimųjų Rytų regioną.

"Prancūzija spaudė surengti intervenciją į Libiją, įsiveržė į Malį ir tryško entuziazmu dėl smūgių cheminių ginklų taikiniams Sirijoje", – teigė organizacijos "American Task Force on Palestine" vadovas Husseinas Ibishas.

Įdomu tai, kad Prancūzija elgiasi priešingai nei tradicinė JAV sąjungininkė Didžioji Britanija, pastaruoju metu kiek pasyviau reaguojanti į įvykius Artimųjų Rytų regione.

Ši pozicija skiriasi nuo ankstesnės Paryžiaus politikos, kai buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas griežtai nepritarė britų ir amerikiečių puolimui prieš Saddamo Husseino režimą Irake 2003 m.

Tada Paryžiaus ir Vašingtono santykiai buvo kaip reikalas subjurę. Tuo laikotarpiu net ant marškinėlių ir reklaminių stendų Amerikoje buvo galima išvysti daugybę antiprancūziškomis nuotaikomis persmelktų užrašų. Ką jau kalbėti apie kai kurių politikų pasisakymus.

Ekspertai mano, kad Prancūzija turi savanaudiškų interesų laikydamasi karingos politikos.

"Daugeliui žmonių tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Kyla klausimas, kokie motyvai skatina Prancūziją tokiu metu laikytis tokios pozicijos, – svarstė tarptautinės politikos ekspertas Alireza Naderas iš Vašingtone įsikūrusio instituto "Rand Corporation". – Netgi tokios šalys kaip Prancūzija puikiai žino apie jėgų pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir nori apsaugoti savo interesus."

Ekspertai pridūrė, kad Prancūzijos pozicija gali susilpninti derybų grupę, į kurią įeina Rusija, Kinija, Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV ir Vokietija.

Šiuo atveju, pasak A.Nadero, Irano teiginiai, kad didžiųjų valstybių derybininkai siekia įtikti Izraeliui, tampa labai pagrįsti, ir tai silpnina grupės pozicijas.