Svarbiausių įvykių sūkuryje

Pasaulis pirmą kartą Christiane Amanpour vardą išgirdo 1985-aisiais, kai jauna, dar neturinti patirties žurnalistė pradėjo rengti reportažus apie prasidėjusį Irano ir Irako karą CNN televizijai, kurioje tuo metu dirbo. Kadangi pasirodė profesionaliai, po metų buvo išsiųsta į Vokietiją su užduotimi nušviesti komunizmo griūtį ir demokratines revoliucijas Europos šalyse.

Tikrasis krikštas jos laukė 1990-aisiais Vidurio Rytuose, kur tuo metu vyko Persijos įlankos karinis konfliktas. Būtent ten ji išgarsėjo kaip tikra profesionalė, pakylėjusi karo žurnalistiką į žymiai aukštesnį lygį, ir tapo viena geriausių CNN korespondenčių. Paskui buvo Bosnijos karo pragaras ir žudynės, Sarajevas. Ten Christiane daug išgyveno, tačiau nuolat matoma mirtis nesugniuždė, o tik užgrūdino.

Nuo tada ją galėjai matyti svarbiausių pasaulio įvykių sūkuryje: ten, kur prasidėdavo politinės krizės (Pakistanas, Ruanda, Balkanai), ten, kur siautėdavo stichijos (uraganas Katrina, nuniokojęs JAV). Ch.Amanpour pavyko gauti ne vieną ekskliuzyvinį pasaulio lyderių interviu, su ja kalbėtis neatsisakydavo ir ypač retai bendraujantys su žurnalistais aukšto rango asmenys.

Pavyzdžiui, Graikijos karalius Constantine II, Irano princas Ali Reza Pahlavi, Saudo Arabijos princesė Ameere al-Taweelas, Jordanijos karalius Abdullahas, kiti Vidurio Rytų valstybių vadovai – Hosni Mubarakas ir netgi Yassaras Arafatas. Po Rugsėjo 11-osios įvykių ji pirmoji pakalbino Didžiosios Britanijos premjerą Tony Blairą, Pakistano prezidentą Pervezą Musharrafą, Afghanistano prezidentą Hamidą Karzai.

Lemtingas atsitiktinumas

Nors Ch.Amanpour karjera klostėsi gana sklandžiai, ji yra sulaukusi priekaištų dėl šališkumo promusulmoniškoms jėgoms, ypač rengiant reportažus, susijusius su įvykiais Artimuosiuose Rytuose. Tai lėmė jos kilmė, Christiane tėvas yra iranietis, o mama – britė. Nors ji gimė Londone, iki 12 m. gyveno Teherane. Paskui buvo išsiųsta mokytis į privačią mergaičių mokyklą Didžiojoje Britanijoje.

1979 m. Irane prasidėjus Islamo revoliucijai, žurnalistės tėvas prarado viską, ką turėjo. Tankai ir kareiviai gatvėse, nežinia dėl ateities, tad visa šeima (tėvai, Christiane ir jos jaunesnioji sesuo) taip pat persikėlė į Londoną. Čia laukė kitokia kasdienybė. Įpratusiems prie privilegijuoto, pasiturinčio gyvenimo Christiane ir jos artimiesiems teko išmokti skaičiuoti kiekvieną svarą.

Christiane žurnaliste tapo atsitiktinai. Baigusi mokyklą aiškaus ateities plano neturėjo, norėjo tapti gydytoja, tačiau pažymiai nebuvo pakankamai geri. Juolab kad tėvai jos finansiškai remti nebepajėgė. Tuo metu jos sesuo pradėjo lankyti nedidelį žurnalistikos koledžą Londone. Tačiau po pirmojo semestro metė, nes ši profesija jai nepatiko.

Kadangi už studijas jau buvo sumokėta, o šeima vertėsi sunkiai, Christiane nusprendė pinigus žūtbūt atgauti, ir nuėjo pas koledžo vadovą. Deja, sužinojo, kad mokestis už mokslą negrąžinamas. Supykusi mergina išrėžė, kad tada vietoj sesers toliau mokysis ji. Įgijusi bazines žinias, pradėjo svajoti apie užsienio korespondentės, nušviečiančios tarptautinius įvykius, darbą.

Ašarojo, bet nepasidavė

Tada jos žvilgsnis nukrypo į JAV. Išsiuntinėjo laiškus įvairiems universitetams, o galiausiai buvo priimta į Rhod Island universiteto Harringtono komunikacijos ir medijų mokyklą. Neilgai trukus pradėjo dirbti radijuje, naujienų skyriuje, vėliau vietinėje televizijoje technine darbuotoja. Įsidarbinti reportere Christiane nepavyko dėl britiškos tarties ir sunkiai tariamos pavardės.

Kol vieną dieną išgirdo, kad atsidarė nauja televizijos stotis, vadinama CNN. Greitai pasklido žinia, kad ten mielai priimami į darbą tie, kurių akcentas ne amerikietiškas, o britiškas. Po trumpo interviu telefonu ji buvo priimta asistente į užsienio skyrių. Deja, iki svajonių darbo buvo dar labai toli. Pastangos ir entuziazmas buvo įvertinti kaip bandymas nukonkuruoti kolegas.

Tiesioginė vadovė naujokės nemėgo ir nepraleisdavo progos pasišaipyti iš jos noro tapti užsienio korespondente. Siuntinėdavo su smulkiais pavedimais – atnešti kavos, sumuštinių. Christiane dažnai ašarodavo iš pykčio ir nusivylimo, bet nepasidavė. Stropiai mokėsi, atidžiai stebėjo, kaip dirba kolegos, o pasitaikius progai, kai atsirado laisva vieta naujienų skyriuje, perėjo ten.

Karjeros laipteliais kopė pamažu: nuo jaunesniosios naujienų tekstų rašytojos iki vyresniosios ir taip toliau. Jos valanda išmušė, kai CNN prireikė korespondento Frankfurte. Kiti bendradarbiai šiuo pasiūlymu nesusidomėjo. O Christiane buvo apsisprendusi vykti bet kur ir taip atsidūrė Europoje. Tada S.Huseinas įsiveržė į Kuveitą ir ji buvo išsiųsta į Persijos įlanką, nes televizijai trūko žmonių.

Rado laiko šeimai ir motinystei

Ten atsiskleidė jos žurnalistinis talentas, gebėjimas išlaikyti šaltakraujiškumą kritinėse situacijose, greita reakcija, noras išklausyti visas puses, atskleisti tiesą. Kitas svarbus karjeros etapas prabėgo Balkanuose. Čia Christiane sutiko ir savo būsimą vyrą, taip pat žurnalistą amerikietį Jamie Rubiną. Jie įsimylėjo drauge dirbdami karo išdraskytame Sarajeve, o 1998 m. susituokė.

20 metų trukusi poros santuoka neseniai subyrėjo. Tačiau Christiane su vyru liko draugai, trise su 18-mečiu savo sūnumi Dariusu, ką tik baigusiu privačią berniukų mokyklą Anglijoje, leidžia savaitgalius. Moteris dėkinga jam už pagalbą auginant vaiką, už tai, kad suteikė jai galimybę lėkti ten, kur verda įvykiai. Tiesa, žurnalistė motinystei rado laiko tik sulaukusi 42-ejų.

Jaunystėje ji buvo prisiekusi niekada netekėti ir neturėti vaikų, tačiau nesigaili, kad gyvenimas pasisuko kitaip. Palikti sūnų dar mažiuką ir vykti ten, kur vyksta karas, buvo labai sunku, tačiau ji visuomet vaikui paaiškindavo, kad vyksta kovoti su "blogais vaikinais", stengėsi, kad suprastų, kokia svarbi jos profesija. Užtat sugrįžusi iš komandiruočių visą laisvą laiką ji skirdavo šeimai.

Christiane matė daug mirčių, smurto, ne kartą buvo atsidūrusi pavojingose situacijose. Tačiau nejautė paralyžiuojančios baimės, kaip kareivis. Tiesiog nebūdavo laiko apie tai galvoti, turėjo išlikti gyva, kad galėtų pranešti pasauliui apie įvykius. Vyrui irgi nebuvo lengva, žinant, kad mylimai moteriai nuolat gresia pavojus, tačiau būdamas žurnalistas ją gerai suprato ir visuomet palaikė.

Nelėtina gyvenimo tempo

Jau penkerius metus Ch.Amanpour gyvena Londone. Į karo zonas nebevyksta, tačiau veiklos netrūksta. Šiuo metu ji eina vyriausios CNN tarptautinės korespondentės pareigas, rengia ir veda pasaulio naujienų laidą, pavadintą jos vardu. Taip pat šiemet ji sukūrė šešių serijų dokumentinį televizijos filmą apie seksą ir meilę – keliaudama po pasaulį kalbėjosi su nepažįstamomis moterimis apie jų intymų gyvenimą, jausmus.

Taip pat apie motinystę, šeimą, partnerystę, tai temos, kurios jai įdomios, rūpi ne mažiau nei politika, į kurią yra pasinėrusi tiek metų. Pasak C.Amanpour, šis projektas buvo kupinas netikėtų atradimų, bendrystės su paprastomis moterimis pajutimo, nesvarbu, iš kokios šalies ir miesto jos būtų – Beiruto, Berlyno, Delio ar Accros. Yra daug kultūrinių skirtumų, tačiau ir daugybė stulbinančių panašumų.

Nors į darbą keliauja tik vidurdienį, keliasi apie septintą. Išgeria puodelį karšto vandens su citrina, vėliau kavos. Klausosi radijo. Pašeria šunį ir išveda jį pasivaikščioti. Tris rytus per savaitę eina į sporto salę arba žaisti teniso. Stengiasi išsimiegoti, nors, kadangi jos laida vakarinė, grįžta tik apie 8 val. Turi taisyklę – į miegamąjį nesineša nei telefono, nei kompiuterio, ten nėra ir televizoriaus.

Per daugybę metų išsiugdė įprotį po ranka turėti viską, ko gali prireikti neplanuotai kelionei ir darbui lauko sąlygomis: kompiuterį, krepšį su higienos reikmenimis, keletą komplektų safario stiliaus švarkelių ir laisvų kelnių, patogius batus. Ši apranga yra tapusi beveik jos kasdiene uniforma. Žinoma, televizijos studijoje ji atrodo visai kitaip, avi aukštakulnius, vilki elegantiškus kostiumėlius.

Laisvalaikiu mėgsta su draugais pietauti ar vakarieniauti mieste, eina į kina, teatrą, sporto varžybas, muziejus. Kai pasijunta pavargusi, mielai pasidaro masažą. Daug skaito, domisi literatūrinėmis naujienomis. Laisvalaikio nėra daug, nes jos laida rodoma kiekvieną darbo dieną. Dažnai tenka būti pasiekiamai 24 val. per parą ištisą savaitę. Bet kadangi vis dar daro tai, kas patinka, nesiskundžia.

Christiane Amanpour mintys

Netikiu, kad per gyvenimą galima plaukti lengvai. Manasis buvo sunki ir sekinanti kelionė, kiekvienas žingsnis reikalavo daug pastangų.

Svarbu aiškiai žinoti, ko nori, ir turėti pakankamai drąsos to siekti.

Visuomet bus žmonių, kurie norės tave pargriauti ir sutrypti, bet galiausiai tai suteikia tau galimybę įrodyti, kad esi stiprus.

Šiais laikais moterys gali daryti viską, ką daro vyrai, be jokių apribojimų.

Sekite savo instinktus, pasitikėkite nuojauta, ir jie nuves ten, kur reikia.