Prancūzija ketvirtadienį minės teroro atakos prieš Prancūzijos satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“, po kurios šis blėstančio populiarumo leidinys tapo pasauliniu žodžio laisvės simboliu ir paskatino milijonus žmonių išeiti protestuoti į Prancūzijos gatvės, pirmąsias metines.

Kruvina ataka pradėjo virtinę džihadistų išpuolių, kurių kulminacija buvo lapkričio 13-osios žudynės Paryžiuje. Praeiti metai smarkiai sukrėtė Prancūzija, bet taip pat sustiprino daugelio piliečių ryžtą ginti toleranciją ir sekuliarias vertybes.

2015 metų sausio 7-ąją broliai Cherifas ir Saidas Kouachi (Šerifas ir Saidas Kvaši), ginkluoti Kalašnikovo automatais, įsiveržė į „Charlie Hebdo“ biurą Paryžiaus rytiniame rajone ir pareiškė ieškantys redaktoriaus Stephane'o Charbonnier (Stefano Šarbonjė), žinomo kaip Charbas (Šarbas), ir keturių kitų karikatūrininkų, kuriuos visus jie nušovė.

Trys kiti redakcijos darbuotojai, vienas susitikime dalyvavęs svečias, karikatūrininkų asmens sargybinis, ūkvedys ir ant šaligatvio gulintis sužeistas policininkas taip pat buvo negailestingai suvarpyti kulkomis.

Tą sceną nufilmavo vienas gyventojas iš šalimais esančio namo. Įraše girdima, kaip vienas užpuolikas sušuko „Mes atkeršijom už pranašą Muhammadą (Muhamadą)!“, veikiausiai turėdamas omenyje „Charlie Hebdo“ paskelbtas karikatūras, vaizduojančias islamo įkūrėją.

Atsakomybę dėl to išpuolio prisiėmė tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ padalinys Arabijos pusiasalyje.

Prancūzijos rugsėjo 11-oji

„Charlie Hebdo“ redakcija 2011 metais buvo apmėtyta Molotovo kokteiliais; grasinimų taip pat sulaukė kiti Europos žurnalai, išspausdinę Muhammado karikatūrų, bet ataka Paryžiaus širdyje sukrėtė pasaulį.

Dienraštis „Le Monde“ pareiškė, kad tai buvo „Prancūzijos rugsėjo 11-oji“.

Praėjus kelioms valandoms po tų šaudynių žyma #JeSuisCharlie („Aš esu „Charlie“) kaip virusas išplito internete, o milijonai žmonių reiškė palaikymą leidiniui, kuris mėnesiu anksčiau vos nebuvo uždarytas dėl skaitytojų stygiaus.

Brolių Kouachi pabėgimas sukėlė baimę, kuri dar labiau sustiprėjo kitą dieną, kai viename Paryžiaus priemiestyje buvo nužudyta policininkė.

Atsakomybę dėl pastarojo incidento prisiėmė Amedy Coulibaly (Amedi Kulibali) – radikalizuotas prancūzas, kuris tvirtino bendradarbiavęs su broliais Kouachi.

Penktadienį, sausio 9 dieną, kai tūkstančiai policininkų naršė sostinę, A.Coulibaly paėmė įkaitų vienoje žydų maisto parduotuvėje Paryžiaus rytiniame Vensano priemiestyje ir nužudė keturis žmones, kol policija šturmavo pastatą ir nukovė užpuoliką.

Broliai Kouachi galiausiai buvo užspeisti vienoje spaustuvėje į šiaurę nuo Paryžiaus ir žuvo per įnirtingą susišaudymą su policija.

Dviem dienomis vėliau gedinčiame Paryžiuje prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas) dalyvavo eitynėse kartu su kitais pasaulio lyderiais, tarp kurių buvo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) ir palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas), demonstruojančiais nepaprastą užuojautą Prancūzijai.

Nesantaika ir vienybė

Kartu su lyderiais 4 mln. žmonių visoje Prancūzijoje demonstravo solidarumą, nematytą nuo šalies išvadavimo iš nacių tironijos 1944 metais, o didžiausios eitynės vyko sostinės Respublikos aikštėje.

Tačiau už regimai vieningo fasado klostėsi sudėtingi debatai dėl žodžio laisvės.

Daugelis musulmonų greitai pasiuntė žinią, kad jie smerkia smurtą, bet jaučiasi įžeisti dėl to, kaip „Charlie Hebdo“ vaizduoja jų tikėjimą ir tikinčiuosius.

Tuo tarpu leidinio gynėjai aiškino, kad šis savaitraštis yra dalis senos prancūzų satyros tradicijos nepaisyti jokių autoritetų ir juoktis iš visų – pradedant popiežiais ir verslo magnatais, baigiant garsenybėmis ir sporto žvaigždėmis.

Kai pasiduoti neketinantis „Charlie Hebdo“ vėl pasirodė spaudos kioskuose, praėjus tik savaitei po atakų, jo viršelyje buvo pavaizduotas pranašas Muhammadas (Muhamadas) su ašara aky, laikantis užrašą „Viskas atleista“. To numerio buvo išpirkta 7,5 mln. egzempliorių, bet taip pat vyko pikti protestai musulmonų pasaulyje – nuo Čečėnijos iki Čado.

Tuo tarpu visuomenei liko spėlioti, kaip žudikai, užaugę ir įgiję išsilavinimą Prancūzijoje, galėjo tapti tokie radikalizuoti. Premjeras Manuelis Vallsas (Manuelis Valsas) prabilo apie „socialinį ir etninį apartheidą“, dėl kurio neturtingiausiuose Prancūzijos miestų rajonuose gyvenantys imigrantų vaikai netampa visaverčiais šalies piliečiais.

Sunaikinti fanatikų armiją

Po išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje įvyko virtinė kitų atakų.

Rugpjūtį vos pavyko išvengti skerdynių viename greitajame traukinys, kai keleiviai, vadovaujami atostogaujančių JAV karių, sutramdė iki dantų ginkluotą vyrą.

Tuo tarpu lapkričio 13-ąją, penktadienį, devyni asmenys, kurių dauguma anksčiau buvo kovoję Sirijoje kartu su „Islamo valstybės“ (IS) ekstremistais, sprogdinosi prie Prancūzijos nacionalinio stadiono ir apšaudė barų bei restoranų lankytojus keliose Paryžiaus vietose, taip pat surengė žudynes koncertų rūmuose „Bataclan“, esančiuose netoli ankstesnio „Charlie Hebdo“ biuro.

Per tą siautėjimą žuvo iš viso 130 žmonių, o dar apie 350 buvo sužeisti.

Po tos atakos teigiamos dvasios, kuri tryško po šiurpių įvykių ankstesnį sausį, nebeliko.

Šalį apėmė sielvartas ir pyktis, padėjęs ultradešiniajam Nacionaliniam frontui surinkti net 28 proc. balsų per gruodį vykusius regionų valdžios rinkimus.

Karingai nusiteikę F.Hollande'as suintensyvino aviacijos smūgius prieš IS Sirijoje ir Irake, žadėdamas sutriuškinti tą grupuotę.

Tačiau jis taip pat atrodė atkartojantis daugelio nuomonę, dar kartą perspėdamas dėl pavojaus, keliamo netolerancijos ir fanatizmo.

„Mes nepasiduosime nei baimei, nei neapykantai, – sakė F.Hollande'as. – Jums visiems iškilmingai pažadu, kad Prancūzija padarys viską, kad sunaikintų fanatikų armiją, įvykdžiusią šiuos nusikaltimus.“