Vos daugiau nei per ketverius metus Aušvico koncentracijos stovykloje buvo nužudyta milijonas žydų ir šimtas tūkstančių kitų tautybių žmonių, sako holokausto tyrimų centro „Yad Vashem“ istorikas Davidas Silberklangas. „Kaip stovykla Aušvicas pradėjo veikti 1940 m. birželį, o kaip didžiulis priverstinio darbo ir dar ryškesnis naikinimo centras susiformavo 1942 m. Tad Aušvicas atliko kelias funkcijas, bet į istoriją įėjo dėl didelio masto žmonių naikinimo“, – pabrėžia jis.

Kaip pasakoja Aušvicą išgyvenusi Dita Kraus, Aušvicas buvo pragaras žemėje: „Buvome apgyvendinti apgriuvusiuose barakuose, miegodavome triaukštėse lovose, viename barake tilpdavo apie tūkstantis žmonių. Per daugiau nei metus mūsų drabužiai niekada nebuvo pakeisti. Gaudavome [...] viso labo liesos sriubos ir vieną ar du gabalėlius duonos per dieną. Barakai nebuvo šildomi, todėl ten temperatūra būdavo žemiau nulio.“

Holokausto ir nacių nusikaltimų simbolis

Per ketverius su puse Aušvico gyvavimo metų didžiausioje mirties stovykloje nužudyta vienas milijonas žydų ir dar šimtas tūkstančių kitų tautybių žmonių – romų, lenkų politinių kalinių ar homoseksualų. Pasak didžiausio pasaulyje holokausto tyrimų centro „Yad Vashem“ vyriausiojo istoriko Davido Silberklango, Aušvicas pakeitė blogio ir žiaurumo suvokimą bei tapo holokausto ir nacių nusikaltimų simboliu.

„Jį galima suprasti kaip blogio, remiamo ir kuriamo valdžios, simbolį.  Todėl Aušvicas-Birkenau svarbus ir padarė įtaką visai žmonijai. [...] Dauguma išgyvenusiųjų Aušvicą apibūdiną kaip pragarą žemėje. Kai kas nors panašaus nutinka, tai gali būti pakartota dar kartą prieš bet kurią tautą, todėl Aušvicas turi universalią reikšmę“, – pabrėžia D. Silberklangas.

Istorikų teigimu, į Aušvicą patekdavo kelių tipų žmonės. Pirmaisiais Aušvico gyvavimo metais – politiniai kaliniai, kuriuos nebuvo siekiama nužudyti. Skaičiuojama, kad registruotų politinių kalinių Aušvice buvo apie 400 tūkst., nemaža dalis išgyveno ir sulaukė karo pabaigos.

Žydai į Aušvicą pradėti deportuoti nuo 1942 m., o masiškai – nuo 1943 m. Jie nebuvo registruojami į stovyklą. Traukiniais iš getų atgabentus žmones, suskirstydavo į darbingųjų, o kitus – į pasmerktųjų mirčiai grupes. Pasak istorikų, didžioji dalis žydų, patekusių į Aušvicą, žuvo arba dujų kamerose, arba dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Tik apie 7 tūkst. žydų buvo išlaisvinti 1945 m. sausio 27 dieną.

Tapo mirties stovykla

Šiuo metu Izraelyje gyvenanti 86 metų Dita Kraus, būdama 13 metų, iš Prahos su šeima buvo deportuota į Terezino koncentracijos stovyklą, ten kalėjusių žydų dar vadinama getu. Iš ten žydai buvo vežami į mirties stovyklas Treblinką arba Aušvicą. Po pusantrų metų iš Terezino į Aušvicą buvo išsiųsta ir D. Kraus šeima. 

„Terezine  buvome suvaryti į gyvulinius vagonus, kuriuose nebuvo sėdimų vietų. Vienam vagonui buvo pastatytas vienas kibiras, o vagone buvo apie 70–80 žmonių. Tokiu būdu, neatidarant durų, belangiuose vagonuose  dvi dienas ir naktis važiavome Aušvico link“, – pasakoja ji.

Dar Aušvico įkūrimo pradžioje žmonės, gyvenę aplink Osvencimo priemiestį, buvo priversti išsikraustyti, o jų namai nugriauti. Taip, istorikų teigimu, naciai siekė izoliuoti stovyklą nuo pašalinių akių. Kai po kelerių metų stovykla išsiplėtė į kelias dalis su izoliuotomis zonomis, Aušvicas užėmė maždaug 40 kvadratinių kilometrų plotą – šiek tiek mažiau nei Alytaus miestas.

Prieš pagrindinį įėjimą į Aušvicą kabojo vokiškas užrašas „Darbas išlaisvina“. Taip buvo siekiama sukurti iliuziją, kad sunkus darbas užtikrins laisvę ar bent išsaugos gyvybę. Tačiau, pasak D. Silberklango, kelias funkcijas atlikęs Aušvicas į istoriją įėjo kaip mirties stovykla.

Istorikas sako, kad Aušvicas per kelerius metus buvo pertvarkytas į kitokio tipo stovyklą. Daug didesnę – prie Aušvico buvo pridėta Birkenau stovykla, taip Aušvicas gerokai išsiplėtė. Birkenau, kuri sudarė dalį Aušvico, buvo daug kartų teritoriškai ir kalinių skaičiumi didesnė nei originali Aušvico stovykla.

Taigi, D. Silberklango žodžiais, nuo pirmųjų įkūrimo metų Aušvicas buvo ruošiamas pertvarkai: „Kai ji įvyko, Aušvicas buvo padalintas į du naujus centrus  – priverstinio darbo centrą, kuriame dirbo dešimtys tūkstančių kalinių, ir dar didesnį žmonių naikinimo centrą, kur nužudyta daugiau nei milijonas žmonių. Taigi kaip stovykla Aušvicas pradėjo veikti 1940 m. birželį, o kaip didžiulis priverstinio darbo ir dar ryškesnis naikinimo centras susiformavo 1942 m. Tad Aušvicas atliko kelias funkcijas, bet jis įėjo į istoriją dėl didelio masto žmonių naikinimo.“

Aušvicas – pragaras žemėje

Išgyvenusieji pasakoja, kad kiekvienas rytas Aušvice prasidėdavo vienodai: žmonės būdavo keliami 4–5 valandą ryto, kiekvieną rytą vykdavo atranka: dalis kalinių būdavo atrenkami mirčiai, o kiti turėdavo pradėti visą dieną trunkančius darbus. D. Kraus sako, kad tik po vadinamųjų selekcijų, kaliniai galėdavo pasišnekėti su atskirtais artimaisiais.

„Kai kalbu su studentais, visuomet sakau, kad gete galėjai jaustis bent šiek tiek žmogumi, o Aušvicas buvo pragaras žemėje. Buvome apgyvendinti apgriuvusiuose barakuose, miegodavome triaukštėse lovose, viename barake tilpdavo apie tūkstantį žmonių. Per tą laiką, kurį išbuvome Aušvice (daugiau nei metus), mūsų drabužiai niekada nebuvo pakeisti. Gaudavome maisto, kuris negalėjo užtikrinti žmogaus išgyvenimo. Viso labo liesos sriubos ir vieną ar du gabalėlius duonos per dieną. Barakai nebuvo šildomi, todėl ten temperatūra būdavo žemiau nulio“, – prisimena D. Kraus, kuri per holokaustą neteko abiejų tėvų.

Po Aušvico ji buvo perkelta dar į keletą darbo stovyklų, o išlaisvinta 1945 m. balandį Bergeno-Belseno stovykloje. Grįžusį į Prahą, ji sukūrė šeimą su vienu iš buvusių Aušvico kalinių ir netrukus emigravo į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

D. Kraus, kaip ir kitiems išgyvenusiems Aušvico mirties stovyklą, prieš 70 metų išlaisvintas Aušvicas-Birkenau dabar atrodo kaip košmaras. Nemažai žmonių norėjo jį visam laikui užmiršti, tačiau dalis nusprendė kalbėti apie tai ir priminti pasauliui apie blogį, koks gali egzistuoti, nes, kaip sako išgyvenusieji, tik prisimindami ir žinodami neleisime tam pasikartoti.