Rūsčių avarijų grandinėje nugarmėjo į dugną mažiausiai keturi laivai, tačiau šioje nelaimių piramidėje ne tik niekas nežuvo, bet net buvo išgelbėta viena gęstanti gyvybė.

Grėsmingos Australijos pakrantės

XIX a. viduryje pagrindinė susisiekimo priemonė tarp Australijos pakrantėje išsimėčiusių gyvenviečių buvo nedideli burlaiviai. Jie plaukiojo beveik neištirtuose vandenyse, rizikuodami užplaukti ant kokio jūrlapiuose nepažymėto rifo. Juk po Džeimso Kuko (James Cook), kuris 1770 metais pirmasis tyrinėjo rytų Australijos pakrantes, dar niekas nebuvo parengęs tikslių šio tolimo žemyno hidrografinių žemėlapių.

Pasikliauti jau esamais navigaciniais jūrlapiais tuo metu buvo rizikinga. Juk juos sudarinėjo toli gražu ne skrupulingi mokslo vyrai, bet dažniausiai čia plaukiojusių laivų kapitonai. Dabar jau aišku, kad to meto Australijos pakrančių žemėlapiuose buvo labai daug duomenų, neatitinkančių tikrovės. Tokiomis sąlygomis reikėjo būti labai drąsiam, kad išdrįstum plaukti į Australiją supantį Ramųjį vandenyną.

Nuo D.Kuko laikų iki dabar ne dešimtys, o šimtai įvairiausių laivų, pradedant burlaiviais ir baigiant moderniais motorlaiviais, patyrė avarijas arba žuvo Australiją supančiuose vandenyse. Jūrų nuotykiais ir paslaptimis besidomintys jūreivystės istorijos mėgėjai atkapstė keletą keistų atsitikimų.

Trys dienos ant uolos

Vieną puikią 1829 metų spalio dieną škuna „Mermaid“ su keleiviais ir kroviniu išplaukė iš Sidnėjaus į Naująją Zelandiją. Pirmiausia laivui reikėjo įveikti daugiau kaip 100 kilometrų pločio Toreso sąsiaurį tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos. Šiame sąsiauryje daugybė salų, uolų ir rifų, apsunkinančių laivybą.

Ketvirtą kelionės naktį audringas vėjas užnešė laivą ant jūrlapyje nepažymėtų povandeninių rifų. Pasigirdo baisus traškesys, laivas smarkiai pakrypo ir galiausiai perlūžo pusiau. Keleiviai ir įgulos nariai jau nebesitikėjo išlikti gyvi.

Įdomiausia, kad visi 22 žmonės, plaukę laivu „Mermaid“, nežuvo. Vėliau jie patys negalėjo paaiškinti, kaip atsidūrė ant jų kelyje pasitaikiusios uolos. Tris dienas jie čia išbuvo maitindamiesi austrėmis, gerdami lietaus vandenį ir tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau juos pastebės pro šalį plaukiantys laivai. Taip ir atsitiko.

Katastrofos pasikartojo

Ant uolos besiglaudžiančią žmonių grupę pastebėjo anglų kliperis „Swiftsure“, plaukiantis į Naująją Gvinėją. Kelias paras ant nedidelės uolos tupėję „robinzonai“ buvo perkelti į pakeleivingą laivą ir džiaugėsi laiminga katastrofos pabaiga. Bet jie net nenutuokė, kad dabar tik prasideda grėsmingų išbandymų virtinė.

Po kelių dienų su visomis burėmis per Toreso sąsiaurį lekiantis kliperis „Swiftsure“ netikėtai rėžėsi į povandeninį rifą. Laivas nuskendo, bet visi jame buvę žmonės, dabar jau 36, vėl išsigelbėjo. Keleiviai ir jūreiviai, plaukdami laivo nuolaužomis, pasiekė džiunglėmis apaugusį negyvenamą krantą. Dėkodami Dievui už stebuklingą išsigelbėjimą, nelaimėliai nerimavo ar nepateks į vietinių žmogėdrų nelaisvę. Tuo metu daugelis tikėjo, ir pagrįstai, kad kai kuriose Naujosios Gvinėjos salose gyvena kanibalai.

Visi labai apsidžiaugė, kai po kelių dienų netoli kranto nuleido inkarą nedidelė škuna „Howerner Ready“, kurios įgula nutarė prieš tolimesnę kelionę papildyti tyro vandens, kuris bėga nuo snieguotų kalnų, atsargas.

Pagaliau visos nelaimės praeityje, manė jau antrą kartą pagalbos sulaukę keliautojai. Kiek gi gali kartotis panašios nelaimės? Pasirodo, kad gali. Škunoje, vos atitolus nuo kranto, kilo gaisras. Kelias valandas bergždžiai mėginę užgesinti jį, žmonės buvo priversti palikti liepsnojantį lyg deglas laivą. Dabar jau 64 žmonės, tarp jų trys laivų kapitonai, bėgdami iš degančio laivo susėdo į tris „Howerner Ready“ valtis.

Persekiojimai liovėsi

Vandenyne dreifuojančias valtis po kiek laiko pastebėjo laivas „Kometa“. Bet ir jam nepasisekė. Kilusi audra šį laivą taip sutaršė, kad jis vos laikėsi ant vandens ir galiausiai pradėjo skęsti. Vėl teko gelbėtis valtimis, bet dabar į jas susigrūdo beveik šimtas žmonių. Jau niekas nebetikėjo, kad vėl kokiu nors stebuklingu būdu pavyks išsigelbėti.

Ir staiga horizonte pasirodė dar vieno laivo stiebai. Pro šalį plaukė anglų paketbotas „Jupiter“. Jo komanda pastebėjo bangų blaškomas valtis, pilnas prisėdusių žmonių. Paštą gabenantis laivas nebuvo pritaikytas priimti daug keleivių, bet „Jupiter“ kapitonas, nors ir rizikavo, negalėjo nelaimėlių palikti bėdoje. Jei užeitų stipresnė audra ir kiltų didžiulės bangos, dėl papildomo svorio žemai nusėdęs laivas galėjo vėl atsidurti katastrofiškoje padėtyje.

Šį kartą jūros rūstybė liovėsi persekiojusi iš keturių skęstančių laivų surinktus žmones. Netrukus paketbotą pasivijo didelė keleivinė škuna „City of Lid“. Ji sutiko priimti visus „nelaimių piramidės“ dalyvius ir nugabenti juos į Sidnėjų. O tada nutiko dar vienas neįtikėtinas dalykas. Tarp škunos keleivių buvo viena mirtinai serganti moteris. Kliedėdama ji dažnai minėdavo savo sūnų, kurio jau seniai nebuvo mačiusi. Kai moteris minutei atgavo sąmonę, jos žvilgsnis nukrypo į ką tik išgelbėtų žmonių grupę. Joje ji atpažino savo sūnų. Didis džiaugsmas sugrąžino moteriai sveikatą.

Pagaliau visi laivų katastrofas patyrę jūrininkai ir keleiviai buvo laimingai nugabenti į Sidnėjaus uostą Australijos pietryčiuose.

Jūroje visko būna

Šią nelaimių piramidės istoriją savo tinklaraščiuose kiek skirtingai pasakoja anglų, vokiečių ir kai kurių kitų šalių jūreivystės istorijų kolekcininkai. Tačiau jie tikina, kad tos laivų katastrofos iš tiesų buvo užregistruotos seniausioje laivų draudimo kompanijoje „Lloyd“.

Praėjus beveik 200 metų sunku patikrinti, kaip ten iš tiesų būta, bet man ši istorija pasirodė įdomi ir paskatino, pasinaudojant jau skelbtomis publikacijomis, pateikti ją „Jūros“ skaitytojams. Juk jūreivystės istorija kupina įvairiausių nutikimų.