René Nybergas, buvęs Suomijos ambasadorius Rusijoje ir Vokietijoje, laikosi nuomonės, kad santykiai su kaimynais – amžina Rusijos problema. Ukrainai formuojant santykius su didžiąja kaimyne diplomatas pataria remtis Suomijos pavyzdžiu.

Sykį garsus Jungtinių Valstijų diplomatas ir tarptautinių santykių ekspertas Zbigniewas Brzezinskis pareiškė, kad Ukrainai reikėtų pripažinti Rusijos interesus šalyje – kitaip sakant, dominavimą.

R.Nybergas su tokia nuomone nesutinka. Pasak Suomijos diplomato, finliandizacija – tai ne kapituliacija, o strategija, kaip mažiems ir silpnesniems kaimynams sugyventi su Rusija.

"Pastaruosius du dešimtmečius Rusija nuolatos turi problemų su kaimynais. Suomija – išimtis. Esu tikras, kad tai – Suomijos pasiekimas, o ne Rusijos", – dienraštyje "The New York Times" pažymėjo R.Nybergas.

Antrojo pasaulinio karo metais suomiams pavyko išsaugoti nepriklausomybę. "Mažos valstybės, būdamos šalia didžiųjų, privalo pačios rasti išgyvenimo galimybių. Suomija sugebėjo sukurti unikalią asimetrinių santykių formavimo strategiją", – tvirtino diplomatas. Rusijos politikoje su kaimynais Švedijos istorikas Kristianas Gerneris išskyrė du Maskvos elgsenos su kaimyninėmis valstybėmis modelius, kuriuos pavadino "Kazanės" ir "Manču".

Pagal pirmąjį modelį, Rusija nukariauja ir užvaldo kaimynines šalis ir regionus, kaip XVI a. caras Ivanas Rūstusis nukariavo Kazanės chanatą. Jei kaimyninis regionas arba valstybė – per didelė, kad būtų užvaldyta, Rusija pripažįsta tokio regiono ar šalies teisę egzistuoti savarankiškai. Taip 1689 m. tarp Kinijos ir Rusijos buvo pasirašyta Nerčinsko tarpvalstybinė Rusijos sienos sutartis, beje, pirmoji Rusijos sienų sutartis istorijoje.

Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje Rusija elgiasi pagal "Kazanės" modelio principus. Bet kodėl tuomet Suomija – išimtis?

R.Nybergas paprastai atsakė į šį klausimą: visų pirma, Suomija laimėjo karą su SSRS pajėgomis, išnaudodama asimetrinio karo metodiką sudėtingomis geografinėmis sąlygomis. Be to, po karo Suomija netapo Rusijos vasale, priešingai, įtikino SSRS leisti šaliai pasirinkti integracijos į Vakarus kursą.

Kitaip sakant, vadinamoji finliandizacijos taktika rėmėsi dviem pamatiniais principais: patikima šalies gynyba ir laisvos rinkos sistema.

Mirus Stalinui, tuometis Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas SSRS lyderiams Nikitai Chruščiovui ir Leonidui Brežnevui pareiškė, kad Suomija visuomet gins savo nepriklausomybę ir kad bet koks trukdymas integruotis į Vakarų ekonomines sąjungas sukels ekonominių problemų ne tik Suomijai, bet ir SSRS. R.Nybergo teigimu, dabar tą Rusijai privalo įrodyti Ukraina: siekti suartėjimo su Vakarų Europa, o drauge įrodyti Rusijai, kad karas kaimynystėje nieko neduos nei Rusijai, nei Ukrainai.

Rusija, aneksuodama Krymą, jau neteko ukrainiečių paramos. O globaliame pasaulyje, pasak R.Nybergo, negali likti "izoliuota sala".

"Daugiausia, ko šiuo metu gali tikėtis Rusija, – taikos sutarties su Ukraina, kurioje būtų išspręstas Krymo klausimas. Kitaip Krymas taps apnuodyta žeme", – pabrėžė Suomijos diplomatas.