Ar "Islamo valstybė" (IS) pamažu praranda pozicijas Irake? Neseniai krito islamistų kontroliuotas Tikrito miestas. Kas toliau? Tiesa, saugumo ekspertai sako, kad džiaugtis irakiečių pergale per anksti.

Brutalus karas

Kelionė iš sostinės Bagdado į gimtąjį buvusio Irako prezidento Saddamo Huseino miestą Tikritą – pavojingas sumanymas. Pakelės bombos, snaiperiai, kurie gali taikytis į automobilį... Niekas, net lydintys konvojų kariškiai, tiksliai nežino, kuriuo automobiliu važiuoja Irako vidaus reikalų ministras Mohammedas al-Ghabbanas. Aukštas vyriausybės pareigūnas vyksta aplankyti karių, kuriems pavyko sėkmingai atkovoti svarbų šiaurinį Irako miestą iš islamistų. Šarvuoti automobiliai skinasi kelią per apytuščius miestus ir kaimus, kuriuose, tiesa, dar plevėsuoja apiplėšytos IS vėliavos, nors IS teroristų čia jau nėra.

Plika akimi matyti čia vykusių mūšių vietos – sugriauti gyvenamieji namai, mokyklos, parduotuvės. Visur, kur tik akys mato, – bombų išrausti krateriai.

Tikritas yra įsikūręs už maždaug 180 km į šiaurę nuo Irako sostinės. Šį miestą pernai užvaldė IS pajėgos. Iš čia islamistai buvo išsiruošę į Bagdadą, tačiau to jiems galiausiai nepavyko padaryti. O dabar Tikrite vėl šeimininkauja vyriausybės pajėgos, tiesa, padedamos šiitų kovotojų. Jie, beje, mūšį dėl Tikrito ir laimėjo.

Ghabbanas, 53 metų irakietis, priklauso šiitų "Badr" pajėgoms. Jis vilki policijos pareigūno uniformą. Būdamas 18 metų pirmąsyk pateko už grotų. Tada Irake dar šeimininkavo S.Huseinas. Vėliau jis tapo Irako remiamos "Badr" sukarintos organizacijos nariu, o šiuo metu kovoja su islamistais šiaurinėje Irako dalyje. Ghabbanui Tikritas – simbolis, kaip jis sakė. Juk čia gimė, augo ir yra palaidotas Irako diktatorius, kurio jis nekentė.

Operacija "Tikritas"

Prieš atvykstant į Tikritą matyti vandens bokštas. Tai – vienas iš aukščiausių miesto pastatų, mat per kovas daugelis bokštų, tarp jų – komunikacijos, buvo suniokoti.
Bokštas nudažytas juoda spalva, o ant jo – IS inicialai. Jis – tarsi paminklas tiems, kurie čia ne per seniausiai šeimininkavo. Miestas atrodo kaip po branduolinio sprogimo. Nors Tikrite, oficialiai kalbant, gyvena apie 260 tūkst. žmonių, gyvos dvasios čia beveik nepamatysi.

Miesto gatvėse vienas po kito riogso išrikiuoti sudegę automobiliai. Nėra elektros, stinga vandens. Nėra telefono, interneto – žodžiu, tikras vaiduoklių miestas. Bet, kaip ir kiekviename kare, svarbiausia, kad centrinėje Tikrito Alamo aikštėje pagaliau plevėsuoja Irako vėliava. Toliau, pagrindinėje miesto gatvėje, vaikštinėja kariškiai ir policijos pareigūnai. Jie – nugalėtojai. Jie išvadavo Tikritą. Tiesa, neaišku, kiek laiko jiems pavyks jį išlaikyti. Islamistų puolimas gali būti labai greitas ir netikėtas.

Irako vyriausybės pajėgų ir šiitų grupuotės "Badr" kariai pasakojo, kad mūšis buvo sunkus. Islamistai į miestą laidė raketas, mėtė kasetines bombas.

Vienas iš karių, rodos, bataliono vadas, raportavo ministrui M.al-Ghabbanui, kad per mūšį neteko 60 savo būrio karių. Bet netrukus išdidžiai pareiškė, kad "Tikrito gatvės – nusėtos islamistų lavonais". Žinoma, jis ir kiti kariškiai suvokia, kad ši pergalė – didžiulio darbo pradžia. Antai kažkas pasakė, kad centrinėje miesto dalyje keli islamistai dar laiko paėmę įkaitais kelis žmones. Kitas irakietis pridūrė, kad Tikritas išvaduotas tik iš dalies. Pasak jo, yra rajonų, į kuriuos niekas negali įžengti. "Gatvės užminuotos", – trumpai atsakė į klausimą "kodėl" kariškis.

Nepaisant to, karinė operacija "Tikritas" parodė, kad jungtinės šiitų ir Irako vyriausybės pajėgos geba atremti islamistų puolimą.

Iki šiol IS nesulaukė jokio rimto pasipriešinimo. Pernai islamistams pavyko per mėnesį užimti milžniškas teritorijas Sirijoje ir šiaurinėje Irako dalyje. Buvo net kilusi grėsmė Irako sostinei Bagdadui. Vyriausybės saugumo pajėgos, ypač Irake, pasirodė esančios bejėgės ką nors padaryti, nors joms parengti  ir aprūpinti tiek Irako, tiek Amerikos vyriausybės skyrė milijardus.

Teroristų taktika

Ar pergalė Tikrite reiškia, kad situacija Irake stabilizuojasi? Į šį klausimą niekas negali atsakyti. Kai kurie IS veiklą stebintys ekspertai sako, kad islamistų atsitraukimas iš Tikrito gali būti laikinas. Arba tai – taktinis manevras.

IS, tarkime, galėtų pabandyti pakurstyti nesutarimus tarp Tikrite dabar šeimininkaujančių Irako pajėgų karių ir šiitų "Badr" kovotojų. Arba tiesiog šiitų ir sunitų gyventojų, kaip tai darė 2006 m. "Al Qaeda" Irake. Terpė tokiam konfliktui – daugiau nei palanki. Šiitų kovotojai šiuo metu visiškai kontroliuoja miestą. Tiesa, "Badr" kariai oficialiai paklūsta Irako vyriausybei, koordinuojančiai kovas su islamistais, tačiau jų idėjinis vadas – ne Irake, o Irane. Tai – generolas Qassemas Suleimanis. Jis "Badr" apginklavo ir apmokė.
Vietos sunitams, o ir apskritai irakiečiams tokia situacija, natūralu, gali kelti daug nuogąstavimų. Būtent todėl Vakarų šalys, ypač Amerika, žvelgia į situaciją šiaurinėje Irako dalyje su nerimu. Nors čia islamistų neliko, gali kilti naujas konfliktas. Ko gero, dar brutalesnis.

Pilietinis konfliktas?

Didžiausia problema, kad šiitų "Badr" pajėgos daugelį vietinių, ypač sunitų, laiko IS pakalikais. "Badr" karių Tikrite – 20 tūkst., o Irako vyriausybinių pajėgų – vos 4 tūkst.
Sunitai seniai griežia dantį ant šiitų. Nouris al-Malikis, buvęs Irako premjeras, regis, darė viską, kad ši nesantaika dar labiau išaugtų. Nors sunitams po amerikiečių invazijos buvo žadėtos lygios teisės, jie buvo šalinami iš valdžios postų, o į jų vietą patupdomi šiitai. Tai sukėlė milžinišką sunitų bendruomenės pasipiktinimą. Tiesa, dabartinis Irako ministras pirmininkas Haideras al-Abadis šią praktiką pažadėjo užbaigti.

Vidaus reikalų ministras M.al-Ghabbanas – puikus kompromiso pavyzdys. Jis anksčiau buvo vienas iš "Badr" šiitų organizacijos karo vadų. O dabar – aukščiausias šiitas pareigūnas vyriausybėje. Vis dėlto daugelis "Badr" kovotojų laiko sunitus "Daish" – tarp jų yra vadinamoji IS. Iš tiesų šioje situacijoje daugelis vietos sunitų bendruomenės narių yra tarsi tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės – IS, iš kitos – "Badr". "Daugelis sunitų arba spruko, arba buvo nužudyti, – apibendrino situaciją Tikrite Sheikhas Sayedas Maheris, "Asaib Ahl al-Haq", kitos sukarintos šiitų grupuotės narys. – Mes sunitus laikome "Daish" (IS)."

Neseniai virtualioje erdvėje pasklido vaizdo įrašas, kuriame "Badr" kariai laiko nupjautas galvas. Iš pradžių manyta, kad tai – islamistų palaikai, tačiau vėliau patikslinta, kad šiitų dominuojama "Badr" nulinčiavo vietos sunitus, kuriuos neva įtarė esant islamistais.

Ministras M.al-Ghabbanas Tikrite kovojusiems kariams rėžė: "Tai – tik pradžia. Mes laimėsime vieną mūšį po kito. Mes išvaduosime savo šalį nuo "Daish". Mes turime laimėti." Bet paklaustas, kas laukia tų, kurie nuspręstų palikti IS ir prisidėti prie vyriausybės pajėgų, ministras atkirto: "Tokiems mūsų visuomenėje vietos nėra."

Ekspertai sako, kad toks daugelio prieš IS kovojančių karių įsitikinimas – labai blogas ženklas. Mat tik stiprina IS gretas. Nemažai jaunuolių ne savo noru tapo islamistais – neturėjo kitos išeities. O jų reintegracija padėtų sustiprinti vyriausybės pajėgų gretas. Tačiau jie laikomi išdavikais. Be to, "Badr" – ne mažiau brutali jėga nei IS.

Buvęs ūkininkas Hamadas Zalehas Atija pasakojo, kad jam teko sprukti nuo IS. Jis prarado viską – šeimą, verslą, pajamas. Dabar neturi nė cento kišenėje... Tačiau, kitaip nei jo pusbrolis, jis netapo islamistu.

Vyras piktinosi, kad Irako vyriausybė nesudaro sąlygų visiems norintiesiems taikiai gyventi kažko pasiekti. Pasak jo, sunitai nuolatos diskriminuojami. Ir tai skatina daugelį ieškoti arba bėgti iš šalies, arba stoti į džihadistų gretas. Tiesa, Hamadas čia pat pridūrė, kad savo pusbrolio poelgį laiko kvailu. "Jis jaunas ir kvailas. Visuomet jautė trauką greitiems automobiliams. Tikėjosi, kad, tapęs islamistu, taps ir turtingas..." – kalbėjo buvęs ūkininkas. Taip galvoja ne tik Hamado pusbrolis.

Pasak ekspertų, uždarose, skurdžiose ir religingose bendruomenėse gyvenantys Irako jaunuoliai iš tiesų galvoja, kad islamistai jiems gali duoti tai, ko jiems trūksta: moterų, pinigų ir įtaką.

Islamistų "kalifatas"

Analizuojantieji islamistų veiksmus ekspertai sako, kad IS neveikia padrikai. Tačiau šių džihadistų strategija remiasi pragmatiškumo principu.

Kitaip sakant, vos sykį IS pajėgos kovėsi iki paskutinio kario gyvybės – tai nutiko pernai Kobanės mieste, netoli Turkijos ir Sirijos sienos. Tačiau, jeigu darosi akivaizdu, kad mūšio gali nepavykti laimėti, islamistai pasitraukia. Tiesa, prieš tai pasiima užmokestį. Irako Dajalos provincijoje IS gavo po 30 tūkst. dolerių už atiduotą kaimą. Kodėl čia IS pasidavė? Priežastis gan paprasta – išlaikyti netoli Irano sienos esančią provinciją jiems būtų kainavę per daug gyvybių. Pinigus į teritoriją islamistai iškeitė ir kitose Irako vietose. Tiesa, IS norėtų sutelkti savo kontroliuojamą teritoriją, tačiau be pinigų ir karių tai neįmanoma.

Klausimas, kaip bus su antruoju pagal dydį Irako Mosulo miestu? Čia islamistai kaip reikiant įsitvirtinę. Be abejo, prarasti šį miestą būtų didelis smūgis kalifu save vadinančiam Abu Bakrui al-Baghdadžiui, tačiau net jeigu Irako pajėgoms pavyktų Mosulą atgauti, vargu ar tai reikštų IS žlugimą.

Sirija – islamistų rojus

Islamistų prieglobstis – Sirija. Būtent čia, pasak žvalgybos, IS neseniai evakavo savo sunkiąją ginkluotę, kurią buvo dislokavusi netoli Mosulo.
Sirijoje IS neturi sau lygių varžovų. Tiesa, Basharo al-Assado režimas paskelbė karą islamistams, tačiau nieko doro Sirijos vyriausybės pajėgos nenuveikė. O ir nėra suinteresuotumo.

Kartais Sirijos vyriausybės pajėgos ir islamistai suremia ietis netoli naftos gavybos verslovių, strateginę reikšmę turinčiuose miestuose. Bet visų pirma Sirijos kariuomenė kaunasi su opozicijos pajėgomis, tad islamistai, kurie šaudo į viską, kas juda, B.al-Assado pajėgoms pernelyg netrukdo. Pietinėje Sirijos dalyje IS pernai gruodį nesunkiai perėmė iš Sirijos kariškių dvi svarbias karines bazes, taip pat užsitikrino pasienio su Jordanija ruožo kontrolę. Niekas islamistams nepastojo kelio. Išskyrus JAV vadovaujamos tarptautinės koalicijos oro smūgius.

Per šią operaciją pavyko sunaikinti nemažą dalį islamistų pavogtos karinės technikos. Šiuo metu, pasak žvalgybos, IS vargu ar sugebėtų surengti didelio masto karinę invaziją kuriame nors Irako ar Sirijos regione.

Smūgiai iš oro taip pat sutrikdė islamistų verslą. Jiems darosi sunku transportuoti išteklius. Ir tai, pasak įvairių vidinių šaltinių, kelia tam tikrą pasipiktinimą organizacijos viduje.

Sutelkia brutalumas

Žinoma, vargu ar IS, nors ir draskoma vidinių prieštaravimų, iširs. Ekspertai sako, kad daugelis bijo ką nors pasakyti prieš dominuojančią liniją, nes gresia atsisveikinti su galva.

Net patekti į miestus ar kaimus, esančius netoli IS kontroliuojamos teritorijos, reikia turėti leidimą, paprastai raštišką. IS griežtai kontroliuoja visas pinigines operacijas savo valdomoje teritorijoje, be to, niekas tarp islamistų negali turėti net nuosavo ginklo, apie kurį nebūtų pranešęs aukštesniam IS nariui. Jeigu koks IS narys ateina į interneto kavinę, jis tradiciškai susikuria laikiną paskyrą kokiame nors socialiniame tinkle, tada pabendrauja su artimaisiais ir tuojau pat ištrina šią paskyrą, kad nebūtų susektas.
IS, pasak neoficialių šaltinių, yra sukūrusi įmantrų šnipų tinklą. Skundžia visi – nuo vaikų iki suagusiųjų, jaunuolių ir pagyvenusių.

Vienas siras, gavęs IS leidimą aplankyti savo sužeistą sūnų netoli Turkijos sienos esančiame Sirijoje mieste, prasitarė: "Jie viską mato. Jų pilna visur. Mes net kalbėti bijome. Niekas niekuo nepasitiki. Visi bijo."

Daugelis IS lyderių – tikrų tikriausi paranoikai. Sykį islamistai iššaudė dešimtis savo kolegų, mat šie pareiškė neisiantys į kovą. Juos jie apkaltino išdavyste. Dar brutaliau islamistai elgiasi su kaliniais. Šių metų kovą iš Babo miesto Sirijoje pabėgo apie 100 islamistų kalinių. Tik maža dalis nusigavo iki Turkijos. Kiti buvo sučiupti ir čia pat nulinčuoti.

"Kai sučiupo, mus žiauriai kankino, – pasakojo vienas į IS nelaisvę patekęs kurdas ūkininkas, savo vardo nepasakęs, nes IS nelaisvėje tebėra jo sūnus. – Pagrindinis kankinimo būdas – su liepsna. Jie tave tiesiog degina. Mes pabėgome, kai per vieną iš oro smūgių bomba pataikė į kalėjimą ir susprogdino sieną. Gretai pasimeldėme, o tuomet išsiskirstėme į mažas grupeles. Pasileidome bėgti. Aš buvau pirmoje grupėje, o sūnus – antroje. Tada išgirdome šūvius, atgal nežiūrėjau. Sūnų, ,matyt, pagavo."