Žaibo smūgis liepos 4-ąją – per JAV Nepriklausomybės dienos šventę – sukėlė gaisrą, kuris sparčiai išplito šiauriniame kanjono pakraštyje, itin lankomame vietinių ir užsienio turistų.

Iš pradžių „Dragon Bravo“ gaisrui, pavadintam pagal Drakono uolos darinį, esantį netoli gaisro židinio, buvo leista degti netrukdomai, nes tai yra dalis natūralaus ciklo, kurio metu retinama augmenija ir atsinaujina kraštovaizdis.

Tačiau po savaitės per Arizoną praūžė stiprus vėjas, kuris ugnį dar labiau pakurstė ir nustūmė ją iki vieno iš pagrindinių viešbučių, taip pat link Šiaurinio pakraščio lankytojų centro ir kai kurių svečių namelių.

Taip pat buvo apgadinti netoliese esantys vandens valymo įrenginiai, iš kurių į aplinką pateko chloro dujų.

Su gaisru, kurio plotas šiuo metu viršija 50 000 hektarų, iš oro ir ant žemės aktyviai kovoja daugiau nei 1 000 ugniagesių.

Kasmet Šiaurės Amerikoje kyla dešimtys gaisrų, daug jų įsiplieskia nuo žaibo. Tuos gaisrus, kurie nekelia pavojaus gyvenvietėms, miškų valdytojai dažnai palieka degti, nes supranta, kad tokie gaisrai reikalingi miškams atnaujinti.

Tokia politika skiriasi nuo ankstesnės, galiojusios didžiąją dalį pastarųjų 150 metų, kai miškų valdytojai agresyviai gesino gaisrus. Kai kuriose vietovėse tai turėjo nenumatytą poveikį – ten susikaupė per daug degių medžiagų, kurios užsiliepsnojusios dega žymiai stipriau, ugnis plinta didesniu greičiu.

Nors miškų gaisrai yra natūralus reiškinys, žmogaus veikla, ypač nekontroliuojamas iškastinio kuro naudojimas, keičia klimatą, todėl didėja gaisrų tikimybė ir jie tampa dar pragaištingesni.