Tarptautinė bendruomenė ragina kuo greičiau sėsti prie derybų stalo ir iš esmės vėl „įšaldyti“ konfliktą. Tuo pat metu Rusija ir Turkija įtariai žiūri viena į kitą ir jaučia pagundą išbandyti savo jėgas atsinaujinusiame kare. Kaip situacija gali klostytis toliau, diena.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologu Konstantinu Andrijausku.

– Vakar Jerevanas pareiškė, kad gali pripažinti Kalnų Karabacho valstybingumą. Ko būtų vertas toks žingsnis?

– Vertinant iš tarptautinės teisės pusės, tai būtų rimtas status quo pakeitimas. Tačiau lyginant su kitais pavyzdžiais posovietinėje erdvėje, kaip kad Maskva pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją po 2008 m. eskalacijos, tai nėra visai netikėtas žingsnis. Armėnija nesijaučia taip užtikrintai, kaip anksčiau. Jerevanas atsidūrė bene sunkiausioje padėtyje per pastaruosius 26 metus ir todėl gali imtis rizikingų sprendimų, keičiančių status quo. Tokiu būdu Armėnija gali mėginti sustiprinti savo tarptautines pozicijas, ypatingai tose šalyse, kur armėnų diasporos balsas tikrai girdimas – Prancūzijoje, Rusijoje, JAV ir kai kuriose kitose.

– Vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos šiuo metu nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė, įskaitant ir pačią Armėniją. Pasaulio akyse Karabachas ir gretimi armėnų užimti rajonai – Azerbaidžano teritorija.

– Pripažinusi Kalnų Karabacho valstybingumą, Armėnija pakeistų savo pačios ilgametę ir gana keistą poziciją, kai Karabacho respublikos ji nepripažino, tačiau Jerevane veikė „oficialios“ Karabacho atstovybės, vyko bendri kariniai mokymai. Tokiu būdu Armėnija tiesiog numestų visą tai dengusį šydą.

Armėnija vienu metu palaiko gerus santykius su JAV, Prancūzija, Rusija ir Iranu

Galiausiai, pareiškimais apie Karabacho pripažinimą Jerevanas gali mėginti atkreipti į save daugiau dėmesio, perimti šioje srityje iniciatyvą, na ir tiesiog išbandyti, kokia bus tarptautinė reakcija.

Beje, Azerbaidžanas per paskutinius 20 metų taip pat ne tik ginkluotės prisipirko, bet ir gerokai ištobulino savo veiksmus bei retoriką tarptautinėje arenoje.

– Paminėjote armėnų diasporos vaidmenį ir įtaką kitose valstybėse. Šiuo požiūriu armėnai turi pranašumą prieš azerbaidžaniečius?

– Šiuo požiūriu Armėnija yra daugeliu atžvilgiu unikali valstybė. Armėnai pozicionuoja save ir yra plačiai žinomi, kaip viena „senųjų tautų“. Jie patys neretai lygina save su žydais ir kitose šalyse net taiko labai panašią nuomonės formavimo veiksmų taktiką.

Armėnijos santykiai su kitomis valstybėmis taip pat išskirtiniai. Vienu metu ji palaiko gerus santykius su JAV, Prancūzija, Rusija ir Iranu. Tai – labai įdomus partnerių rinkinys, kurį pavyko suformuoti būtent padedant armėnų diasporoms tose šalyse.

Armėnų bendruomenių rengiamos demonstracijos įtakoja daugelio Vakarų valstybių poziciją.

Taigi, šiandien girdime ne tik Armėnijos vadovų pareiškimus, bet ir plačiai skambančią armėnų bendruomenės nuomonę, jos viešosios nuomonės formuotojų siunčiamą žinią. Atitinkamai bendruomenė įtakoja ir tokias sritis, kaip viešosios nuomonės apklausos.

Rezultatas – Vakarų pasaulyje apie Armėniją kalbama daug, reiškiama daug palaikymo, kad ir dėl to, kad tai krikščioniška valstybė.

Tuo metu Islamo pasaulyje daugiau paramos jaučia Azerbaidžanas. Tačiau ne tik šiose šalyse. Pavyzdžiui, Ukrainoje ir Sakartvele taip pat juntamos stiprėjančios simpatijos Azerbaidžanui. Tai lemia šių šalių gyventojų požiūris į glaudžią Armėnijos sąjungą su Rusija.

– JT Saugumo Taryba ir pavienės valstybės vienu balsu reikalauja nutraukti karo veiksmus, o dauguma valstybių ragina grįžti prie „Minsko grupės“ derybų formato. Grupės, kuri per 30 metų nenuveikė lygiai nieko. Visi nori vėl ilgiems metam „įšaldyti“ Karabacho konfliktą?

- Matyt, kad taip. Ilgą laiką Karabacho konfliktas buvo gera priemone Azerbaidžano valdžiai nukreipti visuomenės dėmesį nuo šalies problemų į išorinį priešą, ir net ir pačiam Baku tai iš dalies tiko. Baku ir Jerevanui pavykdavo daugiau ar mažiau sugyventi 1994 m. susidariusios realybės sąlygomis, bet pastaraisiais metais situacija labai pasikeitė. Ir dabar daugelis valstybių nori, kad Armėnija ir Azerbaidžanas vėl grįžtu prie ankstesnio tarpusavio sugyvenimo būdo.

Pirmiausia, šiuo konfliktu labai menkai tesidomi JAV, kurios taip pat yra „Minsko grupės“ narės, kartu su Prancūzija ir Rusija. Ilgus metus Vašingtonas taikėsi į „du zuikius“: palaikyti gerus santykius su armėnų diaspora, kurios balsas JAV gerai girdimas, ir gerus santykius su Azerbaidžanu, kuri Vašingtonui svarbus geopolitine prasme, labiausiai, dėl energetinių interesų ir sudėtingų Azerbaidžano santykių su Rusija ir Iranu. Dabar gi, JAV pergyvena ne tik tam tikrą izoliacionizmo laikotarpį, bet ir yra užsiėmusi savais prezidento rinkimais.

Antra vertus, Turkija šiandien taip pat yra veikėja, keičianti status quo. Ilgą laiką ji darė savo indėlį į konflikto „įšaldymą“, tačiau dabar elgiasi visiškai priešingai. Recepas Taiypas Erdoganas „meta ant stalo žetonus“ vieną po kito ir kartais atrodo, kad net azerbaidžaniečiai yra nustebinti tokios aktyvios Turkijos paramos ir kaip noriai Ankara keičia įprastą status quo.

Ukrainoje ir Sakartvele taip pat juntamos stiprėjančios simpatijos Azerbaidžanui

– Daug kalbama apie Turkijos ir Rusijos vaidmenį konflikte ir tikimybę, kad Ankara ir Maskva jame nuspręs netiesiogiai išbandyti jėgas viena prieš kitą? Jūsų nuomone, tai tikėtina?

– Labai norėčiau tikėti, kad valdantieji Maskvoje ir Ankaroje nėra tokie kvaili. Tai būtų labai pavojingas dalykas. Pietų Kaukazo regionas atskiria Turkiją nuo Rusijos ir atlieka istorinį buferinės zonos vaidmenį. Abiejų šalių gaivinami imperiniai „atsiminimai“ labai kaitina vaizduotę jų piliečiams. Jau ištisos kartos išaugo penimos nacionalistiniu – revanšistiniu naratyvu ir šių šalių ambicijos įsitraukti į įsisenėjusį regiono konfliktą yra labai pavojingas dalykas. Labai tikiuosi, kad tai neprives prie vadinamojo proxi konflikto.

Esame pratę matyti Pietų Kaukzo valstybes, kaip šachmatų figūras Zbigniewo Brzezinskio šachmatų lentoje, tačiau iš tiesų jos jau seniai labai gerai išmoko laviruoti ir elgtis savo galva. Todėl Rusijai ir Turkijai nereikėtų įsivaizduoti, kad jos gali lengvai jomis žaisti, nelyg marionetėmis.

– Baku jaučia savo technologinį ir resursinį karinį pranašumą ir gali mėginti pasinaudoti galimybe galutinai išspręsti problemą. Be to, paliaubų atveju, „status quo“ veikiausiai būtų naudingesnis Armėnijai, nes teritorijos taip ir liktų jos valdžioje.

– Jei mes kalbame apie sugrįžimą prie karinių veiksmų išvakarėse buvusio status quo, jis naudingesnis Armėnijai. Tačiau jei nusistovės naujas, faktinis status quo, Baku jau galės skelbti pergalę, kuri bus džiugiai sutikta Azerbaidžano gyventojų. Azerbaidžano pajėgos yra pasistūmėjusios į priekį ir jei Baku pavyktų perimti net ir vos kelių kaimų kontrolę (ypatingai ne pačiame Karabache, o gretimuose okupuotuose Azerbaidžano rajonuose), tai būtų vienareikšmiškai traktuojama, kaip dar vienas žingsnis link pergalės.

Jei galimo naujo „įšaldymo“ metu bus ir naujas status quo, tai bus faktinė Azerbaidžano pergalė. Šalies visuomenei būtų pateiktas paaiškinimas, kad nors spaudžiant tarptautinei bendruomenei ir teko nutraukti kovas, žygis nesibaigia ir dar viena dalinė pergalė pasiekta.

Panašiai įvyko prieš kelis metus, kai Azerbaidžano pajėgos atsikovojo 3 strategines aukštumas fronto zonoje. Tačiau šiandien visuomenei reikia pateikti svaresnę pergalę. Apetitas auga bevalgant. Nepamirškime, kad karas paveikė didžiulę dalį azerbaidžaniečių – apie milijonas pabėgėlių, jų artimieji, draugai ir galiausiai palikuonys – visi laukia iš valdžios prarastų teritorijų sugrąžinimo. Be to, šalis pergyvena ekonomines problemas dėl mažų naftos kainų, nerimą sėja koronaviruso pandemija... Baku požiūriu, dabar yra tikrai tinkamas laikas pamėginti pasiekti reikšmingą pergalę Karabache.

Kalnų Karabachas azerbaidžaniečiams - nacionalinio skausmo simbolis. Didžiausią paramą jie jaučia iš Turkijos.

– Taigi, Baku šiandien būtų labiau linkęs pasitenkinti „mažąja“ pergale, ar visgi griebti šansą ir mėginti pasiekti istorinį laimėjimą?

– Kad atsakyti į šį klausimą, turėtume turėti daugiau informacijos apie tikrą padėtį konflikto zonoje, apie realią operacinę situaciją mūšio. Tokių duomenų turime per mažai. Atrodo, kad Azerbaidžanas yra nusiteikęs tikrai ryžtingai, tačiau nedrįsčiau teigti, kad Baku yra pajėgus „čia ir dabar“, be tiesioginės išorinės pagalbos, atsikovoti visas teritorijas. Jei Baku nuspręstų tai daryti, turėtų mesti absoliučiai visas jėgas ir savo tikslo siekti labai, labai greitai. Žiema nebetoli – sąlygos taps žymiai sunkesnės puolantiesiems ir žymiai palankesnės besiginantiesiems. Prasidės darganos, sumenkinsiančios Azerbaidžano pranašumą ore. Be to, Rusija greičiausiai padės Armėnijai oro gynybos sistemomis.

Jei Baku pavyktų perimti net ir vos kelių kaimų kontrolę, tai būtų dar vienas žingsnis link pergalės

Be to, kiek man žinoma, armėnai yra taip išdėstę gynybines pozicijas ir tiekimo linijas, kad norint greitai užimti Kalnų Karabachą, beveik neišvengiamai tektų tiesiogiai smogti pačios Armėnijos teritorijai, o tai grėstų sunkiomis pasekmėmis tarptautinėje arenoje – būtų pažeistas Kolektyvinio saugumo organizacijos susitarimas, o tai savo ruožtu suteiktų Rusijai pagrindą tiesiogiai įsitraukti į konfliktą.

Armėnija turi draugų ne tik Rusijoje. Kas galėtų nuspėti, kaip tokiu atveju elgtųsi Iranas? Teheranui taip pat naudingiau, kai Baku tame regione „sėdi surištas“ nekintamame konflikto status quo.

– Karas vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir pasaulinėje informacinėje erdvėje. Kuri pusė laimi informacinius mūšius?

– Labai atsargiai vertinčiau, kuriai pusei geriau sekasi šioje plotmėje. Sakyčiau, kad armėnų balsas skamba garsiau Vakarų pasaulyje. Azerbaidžaniečių situacija sudėtingesnė. Galbūt jų pozicijos ne tokios silpnos posovietinėje erdvėje. Net kai kurie žinomi rusų apžvalgininkai, kaip Maksimas Ševčenka, imasi garsiai ginti Azerbaidžaną, aiškindami rusakalbei auditorijai dėl ko iš tiesų vyksta konfliktas, kad Azerbaidžanas mėgina atsikovoti teritorijas, kurias jam pripažįsta tarptautinė teisė ir tarptautinė bendruomenė. Visgi, Rusijos valdžia, o ir viešoji nuomonė yra linkusi į Armėnijos pusę.

Jau kalbėjome apie viešąją nuomonę Ukrainoje ir Sakartvele. Ten nemaža dalis visuomenės iš esmės taip pat yra emociškai linkusi palaikyti armėnus, nesigilindama į konflikto priežastis, bet situacija keičiasi, kai žmonės pritaiko naują kriterijų – Armėnijos sąjungą su Rusija.

Informacinis karas tęsiasi, sėkmės yra kintamos ir vienareikšmiškai pergalės šiandien nepriskirčiau nė vienai pusei.

Galiausiai, pripažinkime, kad daugeliui šalių visa tai nelabai ir rūpi – joms patogiau negirdėti apie Karabachą.