– Armėnijai Rusija prašytos pagalbos tarsi ir nesiunčia, pati Armėnija karinių veiksmų irgi nesiima. Tai kiek realu, kad šį kartą Kalnų Karabachą Azerbaidžanas gali atsikovoti?

– Panašu, kad taip gali nutikti. Nebuvo netikėtas pats aktas, kurį ėmėsi įgyvendinti Azerbaidžanas. Nes akivaizdu, kad po 2020 m., kuomet Azerbaidžanas, iš esmės, laimėjo vieną iš karo etapų prieš Armėniją, išstūmė Armėnijos pajėgas iš aplinkinių Kalnų Karabachui teritorijų, tai jau buvo tiksinti laiko bomba. Juo labiau, akivaizdu ir tas spaudimas, kurį Kalnų Karabachas patyrė pastaruoju metu, blokada, kurią įgyvendino Azerbaidžanas, atkirsdamas Kalnų Karabachą nuo tiekimo vieninteliu keliu iš Armėnijos pusės. Ta situacija klostosi pakankamai ilgai ir sunku būtų matyti, kaip Armėnija galėtų išlaikyti turėtą kadaise įtaką Karabache.

– Klausimas, ką tada turėtų daryti Armėnija? Jeigu iš Rusijos realios pagalbos nėra, o Azerbaidžanas yra stipriai remiamas Turkijos net ir moderniais ginklais. O armėnai, spėjama, kad tokių ginklų tikrai neturi. Koks kelias belieka Armėnijai? Tyliai nusileisti ir atiduoti teritoriją?

– Tai jau vyksta. Mes matėme Pašinjaną, kuris sakė, kad Kalnų Karabachas, iš esmės, yra po Azerbaidžano suverenitetu. Kitaip tariant, buvo atsisakoma kažką, kas reikštų tiesioginį Armėnijos įsitraukimą į tolesnį Kalnų Karabacho klausimo sprendimą bent jau per tiesioginę politinės įtakos pusę. Tad situacija yra tokia, kurioje Azerbaidžano įtaka ir galia auga, tuo metu Armėnijos traukiasi. Ir, kaip jūs ir minite, Rusijos veiksnys čia buvo reikšmingas. Armėnija daugelį dešimtmečių siejo savo saugumą būtent su Rusija, kuri padėjo balansuoti tą situaciją, kurioje Azerbaidžanas visada buvo didesnis, turtingesnis, galingesnis. Na, ne visada, gal bent per pastarąjį dešimtmetį. Bet kadangi dabar Rusijos veiksnys yra kur kas menkesnis ir, akivaizdu, kad ir tie taikdariai, kurie tarsi turėjo užtikrinti stabilumą, nesiima jokių veiksmų. Na, akivaizdu, kad Armėnija turės permąstyti savo laikyseną.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai būtent dabartinė Rusijos pozicija, jų taip vadinami taikdariai atrodo yra tiesiog neįgalūs ką nors ten pakeisti ar padaryti. Bet ką tai rodo tada dėl pačios Rusijos – ar jai nebeįdomus tas regionas, ar Rusija tiesiog nebeturi ką pasiūlyti?

– Rusija šiandien neturi kaip sustabdyti Azerbaidžano veiksmų. Rusija neturi kaip parodyti Armėnijai, kad tie įsipareigojimai ir netgi formalūs, kolektyvinės gynybos susitarimai, galėtų būti veiksnys, kuris dar kadaise davė rezultatų. Žinome, kad Armėnija ne veltui saistė save su Rusija, ne veltui tikėjosi, kad tai padės balansuoti, bet šiandien tas balansas nebėra tinkamas, nes Rusija, be abejo, yra susitelkusi į savo vykdomą agresiją prieš Ukrainą. Rusija turi ribotus išteklius dėl spaudimo, kurį patiria sankcijų kontekste. Ir turbūt vienintelis veiksnys, kuris dar leidžia kalbėti apie Rusijos įtaką, yra siekis paveikti Armėnijos politinę sistemą iš vidaus. Nes žinome, kad Pašinjano pozicija, įskaitant ir nesenas pratybas su JAV tikrai Kremlių pykdė. Tad nebent Kremlius bandytų žaisti šį žaidimą ir išbalansuoti Armėnijos politinę situaciją iš vidaus, tikintis, kad naujoji vyriausybė būtų palankesnė Rusijai.

– Tai kitaip tariant, jie norėtų perversmo?

– Bet kuriuo atveju, Pašinjanas nėra tas lyderis, kurį Kremlius palaiko. Tie santykiai buvo įtempti jau pakankamai ilgai, nepaisant mūsų aptartos partnerystės. Ir tas gali turėti įtakos.

– Kalbant apie pačią Ukrainą, ar įvykiai Kalnų Karabache kaip nors galėtų palengvinti ukrainiečių dalią?

– Matyt, kad tiesiogiai ne. Mes matome Rusijos pasyvumą. Tie vadinamieji taikdariai tikrai neatlieka jokio vaidmens, jų skaičius ir taip nebuvo labai didelis, tiktai keli tūkstančiai. Tai veikiau atspindi tokią platesnę perspektyvą apie tai, kad Rusijos įtaka regione mažėja. Mažėja galimybių tiesiogiai veikti politinius procesus, mažėja terpių, kur Kremlius tarsi galėdavo būti orbitras, nes būtent tokią funkciją, iš esmės, ilgą laiką Kremlius bandė atlikti Kalnų Karabacho kontekste, tarsi stovėdamas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, ir rodydamas, kad turi galią suvaldyti geopolitines sankirtas tarp šių dviejų valstybių. Dabar tai nebėra veiksnys, bet panašiai galime kalbėti ir santykyje su Kazachstanu, tai kitokia situacija, bet irgi matome mažėjančią įtaką Azijoje ir kituose regionuose.

– Bet tada kyla klausimas – jeigu Rusija nebepadeda Armėnijai, o azerai Kalnų Karabache daro ką nori, ar nekils pagunda tada Sakartvelui ir Moldovai pabandyti atgauti rusų jėga atplėštas teritorijas, kur irgi esą separatistai atsiskyrė? Ar matant kaip Rusija silpsta kažkiek šioms šalims nekiltų noras pabandyti susigrąžinti teritorijas jėga?

– Nebūtinai galbūt susigrąžinti tas teritorijas, bet bent jau permąstyti tai, kaip reikėtų suvokti savo saugumą. Aišku, mes žinome, Sakartvelas jau seniai siekia narystės NATO. Tai yra šalis, kuri tarsi galėjo pretenduoti į NATO narystę, dabar tai atrodo mažiau tikėtina dėl pastarosios vyriausybės veiksmų, kurie tolina ją šiek tiek ir nuo glaudesnio santykio su Europos Sąjunga. Moldova, kaip žinome, apskritai laikosi neutraliteto ir turi vieną iš mažiausių gynybos biudžetų visoje Europoje, nors bando jį pastaraisiais metais šiek tiek didinti. Situacijos nėra lygiavertės, bet vis dėlto Rusijos veiksnys plačiąja to žodžio prasme mažėja ir turbūt nei viena valstybė, kuri yra greta Rusijos, permąstys, ar galima ja pasikliauti. Armėnija yra geriausia to iliustracija. Mes matome ir gyventojų tarpe, ypač per pastaruosius tris metus, Rusijos reputacija yra smarkiai kritusi.

– Ką tik gavau tokios informacijos, kad armėnų separatistai nusprendė sudėti ginklus šiandien nuo 13 val. Ar būtent šis įvykis, kuris ką tik buvo paskelbtas, sustabdys kraujo praliejimą Kalnų Karabache ir jis tiesiog bus taikiai perduotas azerams?

– Reikėtų tikėtis, bet, be abejo, Armėnijos istorija, deja, bet yra aplaistyta krauju, santykiai su aplinkinėmis šalimis buvo komplikuoti, įskaitant ir tūkstančių žmonių žudynes prieš maždaug šimtą metų. Tad tas nerimas, ar šita situacija nevirs veiksmais, kurie nebūtinai turės tiesioginį karinį poveikį, bet bus susiję būtent su tolesne Kalnų Karabacho ir ten gyvenančių Armėnijos žmonių ateitimi, bus tikrai vienas iš jautriausių klausimų. Čia jau reikės įsikišti ir tarptautinei bendruomenei, nes, akivaizdu, kad Armėnijos ir Azerbaidžano neapykanta vieni kitiems tikrai yra labai didelė ir tai gali sąlygoti veiksmus, kurių teks gailėtis.