Naujasis www

Trečdalis europiečių susiduria su vandens trūkumu ir šis skaičius linkęs augti, nes agresyvios sausros užplūsta vis dažniau. Daugėja raginimų sukurti į Europos žaliąjį kursą panašų mėlynąjį susitarimą (angl. blue deal), kuris ES mastu būtų orientuotas į atnaujintą ir kur kas holistiškesnį požiūrį į vandenį.

„Kiekvienas, kuris gali išspręsti vandens problemas, bus vertas dviejų Nobelio premijų: vienos – už taiką, kitos – už mokslą“, – 1962-aisiais pasakė Johnas F. Kennedy.

„Nuo to laiko, kai JAV prezidentas ištarė šiuos žodžius, praėjo daugiau kaip 60 metų, bet tema vis dar aktuali“, – Briuselyje įvykusį ir vandens problemas apžvelgusį renginį pradėjo Lenkijos plėtros banko (lenk. Bank Gospodarstwa Krajowego) valdybos pirmininkė Beata Daszyńska-Muzyczka.

„Jei į Žemę pažiūrėtume iš viršaus, pamatytume, kokia ji yra graži ir mėlyna. Kodėl? Todėl, kad mūsų vandenynuose yra daug vandens, 70 proc. planetos sudaro vanduo, ne sausuma. Tačiau yra milžiniškas „bet“: visame pasaulyje yra tik 1 proc. geriamojo vandens ir to 1 proc. turi užtekti 8 mlrd. gyventojų visame pasaulyje“, – primena B. Daszyńska-Muzyczka.

Ji teigia, kad vanduo, vandenilis ir naujosios, kur kas švaresnės nei iki šiol anglies išgavimo ir panaudojimo technologijos yra ateitis, į kurią verta investuoti. „70 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo, tačiau šie trys komponentai kartu sudaro 97 proc. žmogaus organizmo“, – daugiau žmogiškajam pradui artimų sąlyčio taškų ieško B. Daszyńska-Muzyczka.

„Studentai dažnai manęs klausia, kas bus didžiausias ateities postūmis, ypač verslo pasaulyje, nes prieš 30 metų tai buvo interneto – www tinklo atsiradimas. Dabar atsakau, kad tai irgi bus www (lenk. woda, wodór, węgiel – vanduo, vandenilis, anglis), tik kitoks“, – teigia Lenkijos plėtros banko valdybos pirmininkė. Anot jos, tai yra greičiausiai auganti industrija, vien Lenkijoje vertinama 4,6 mlrd. eurų.

Gintaras Valiuškevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Kylantis spaudimas

Skaičiuojama, kad globali gėlo vandens paklausa iki 2030 m. 56 proc. viršys pasiūlą. „Kai kuriose Europos šalyse jau matome socialinę įtampą tarp žemdirbių ir aplinkos apsaugos grupių. Tikimės, kad šios įtampos nevirs vandens karu kaip Pietų Amerikoje. Dauguma vandens režimų yra laikų, kai užteko vandens, palikimas. Teisės aktuose didžiausias dėmesys skiriamas kokybei, dabar jis turi būti transformuotas ir atspindėti vandens trūkumo problemas“, – teigia B. Daszyńska-Muzyczka.

Dėl didelio populiacijos tankio su vandens trūkumu susiduria Belgija, greta rikiuojasi ir Bulgarija, Rumunija, Italija. „Pavyzdžiui, Romoje 42 proc. vandens prarandama dėl ciklinės vandentiekio infrastruktūros, kuri kai kuriose kaimynystėse datuojama nuo Romos imperijos laikų“, – sako ji.

Lenkijos plėtros banko atstovės įsitikinimu, reikia naujo požiūrio į infrastruktūrą, nes, jos žodžiais, tai ne tik tolygu vandens paleidimui į kanalizaciją, bet ir pinigų švaistymui. „Daugiau nei 78 tūkst. skirtingo dydžio verslų visoje ES veikia pakartotinio vandens naudojimo, atliekų ir paskirstymo sektoriuje. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, visos ES šalys, išskyrus Vokietiją, turi padidinti metines išlaidas, susijusias su vandeniu, daugiau nei 25 proc., kad būtų užtikrinamas ES geriamojo vandens ir nuotekų direktyvų laikymasis“, – dėsto B. Daszyńska-Muzyczka.

Be to, aukštos kokybės vandens reikia ne tik gyventojų poreikiams, bet ir atominėms elektrinėms aušinti, žemdirbystei ir naujosioms technologijoms vystyti „Pavyzdžiui, puslaidininkių gamybos procese reikia labai tyro vandens lustams plauti. „Google“ duomenų centras Belgijoje sunaudoja 48 olimpiniams baseinams užpildyti reikalingą vandens kiekį.“

Kitos EK užduotis?

Pasak Europos Komisijos (EK) Aplinkos generalinio direktorato vadovės Florikos Fink-Hooijer, vandens problemos buvo paminėtos ir pastarajame EK prezidentės Ursulos von der Leyen metiniame pranešime apie ES būklę. F. Fink-Hooijer teigimu, šiuo metu rengiama nauja europinė vandens atsparumo iniciatyva, šalys narės atlieka namų darbus, tačiau naujus teisės aktus veikiausiai priims jau kita EK.

Nauja iniciatyva apims geriamojo vandens, miestų nuotekų, įvairių sektorių reguliavimą. „Manau, ES turi geriausius ir pažangiausius vandens teisės aktus, kurie apima ir požeminio vandens sritį, beje, šį reguliavimo karkasą nukopijavo ir Kinija, jie patys tai patvirtino praėjusį mėnesį, kai ten viešėjau“, – tikina F. Fink-Hooijer.

Ji neskuba atsakyti, ar naują mandatą gausianti EK priims tai, kas galėtų būti pavadinta ES mėlynuoju susitarimu. Tačiau jis galėtų apimti daug elementų – civilinį lygį, gėlo vandens ir įvairių telkinių apsaugos, infrastruktūros klausimus, skirtingų sektorių reguliavimą ir sinergiją.

F. Fink-Hooijer skatina nepamiršti ir žaliojo vandens, kuris, jos vertinimu, yra netgi dar svarbesnis. „Tai miškai, kalnų viršūnių žemė, mangrovės, pievos – gamta, kuri gali absorbuoti, ne tik laikyti vandenį, bet ir grąžinti jį į atmosferą ir taip įsukti visą ciklą, o tai ypač svarbu žinant, kad sausros yra didžiausia grėsmė“, – priduria ji.

„Dėl to dabar esame įsipareigoję dirvožemio apsaugai, gamtos atkūrimo įstatymui, miškų stebėjimui ir panašiems procesams“, – sako F. Fink-Hooijer.

Jeigu kada nors kas nors panašaus ir vyks, ir Lietuva taps vandenį eksportuojančia šalimi, jis, matyt, bus eksportuojamas kokiuose nors buteliuose. Tai po truputį vyksta ir dabar – stalo vanduo fasuojamas vienose šalyse, o naudojamas kitose.

Lietuvos pranašumai

Globali situacija kiek baugina: Europos investicijų banko projektų direkcijos vandentvarkos skyriaus vedėja Karine Measson teigia, kad vandens problemos, su kuriomis susiduria daugybė sektorių, kainuoja milžiniškus pinigus. Brangsta ir dėl klimato kaitos kylančio jūros lygio sukeliamų padarinių likvidavimas. „Skaičiuojama, kad iki 2100-ųjų pakrančių apsauga, žmonių perkėlimas ir žemės praradimai dėl jūros lygio kilimo brangs nuo 200 mlrd. iki 1 trln. dolerių“, – sako K. Measson.

„Dirbu banke. Kai žiūrime į savo skolininkų kreditingumą, rekomenduoju: žinokite savo rizikas, savo klimato riziką, savo vandens riziką, nes tokiu atveju lengviau planuoti. Norint valdyti išteklius, kurie yra pasibaigę, turime juos valdyti labai atsargiai“, – pabrėžia Europos investicijų banko atstovė.

Lietuvoje situacija neatrodo taip grėsmingai. Pasak Vilniaus universiteto (VU) hidrologo doc. Gintaro Valiuškevičiaus, žiūrint į Eurostato ar kitas statistines eilutes, Lietuva dažniausiai yra šalių, kurios turi pakankamai didelius gėlo vandens rezervus, sąrašo viršūnėje. Toks pasiskirstymas tarp valstybių nekinta daugmaž pusę amžiaus.

„Labiausiai su vandens trūkumu susiduria Pietų Europos šalys, pirmiausia salos, kaip Kipras ir Malta, toliau rikiuojasi Graikija, Ispanija, kitos valstybės. Visos labiau į Šiaurę esančios šalys paprastai didelių problemų neturi“, – teigia doc. G. Valiuškevičius.

„Yra skaičiuojami vandens stygiaus ir panašūs indeksai. Jeigu palygintume su tomis šalimis, kurioms vandens labiausiai trūksta, mūsų indeksas kartais būna beveik 100 kartų mažesnis, vertinant pagal stygių“, – priduria jis.

Lietuva turi keletą pranašumų, kurie leidžia jaustis gana saugiai. „Pirmiausia dėl to, kad santykinai mažai vandens sunaudojama žemdirbystei, nes vis dėlto tiek pasaulyje, tiek ir ES pagrindinis gėlo vandens vartotojas yra žemės ūkis – vystomoji žemdirbystė ir kažkiek gyvulininkystė“, – aiškina doc. G. Valiuškevičius.

„Lietuvoje gyvulininkystės daliai išnaudojame vandens, bet skaičiai nelabai dideli. Laistomoji žemdirbystė kol kas taikoma nišinėse šakose, pavyzdžiui, auginant kokias nors daržoves. Dar nėra taip, kad reikėtų laistyti visus laukus, o Pietų Europa priversta žemės ūkyje intensyviai naudoti vandenį, kitaip ūkininkai nepasiektų norimo derlingumo. Jie tai pratę daryti nuo seno ir tam išnaudoja daug vandens“, – teigia hidrologas.

Lietuvai taip pat pasisekė ir dėl to, kad absoliuti dauguma vandens, kuris yra naudojamas buityje, gerti, ir to vandens, kuris pirmiausia patenka į vandentiekį, yra iš požeminių išteklių. „Tokių šalių, kurios Europoje vien tik iš požeminių išteklių aprūpintų komunalinį vandentiekį, yra labai nedaug. Lietuva ir Danija visada pateikiamos kaip pavyzdžiai,  tradiciškai sugebančios tai užtikrinti“, – sako doc. G. Valiuškevičius.

Išnaudojama vos 20 proc.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje kas parą susikaupia virš 2 mln. kub. m vandens, kuris išgaunamas tik iš išžvalgytų požeminių išteklių, tačiau kasdien išnaudojama vos 20 proc. šio skaičiaus. „Dėl paviršinio sluoksnio vandens išnaudojimo mums kol kas net ir mintis nekyla, nors daugelis šalių ir kaimyninių, pavyzdžiui, Lenkija, yra priverstos savo vandentiekį pildyti ne tik iš požemio, bet ir tiesiogiai iš paviršinių vandenų – įrengia tvenkinius, ilgą laiką tvarko jų vandenį ir tas procesas galiausiai kainuoja brangiau“, – pasakoja hidrologas.

Tačiau sakyti, kad Lietuva ir toliau išvengs visų problemų, veikiausiai, negalima. „Jos ateityje aštrės ir tikriausiai reginys bus panašus į dabartinį, bet jis po truputį blogės: sezoniškai tam tikri Lietuvos regionai su tuo susidurs ir susidūrimai bus vis dažnesni. Nors apskritai situacija Lietuvoje atrodytų labai gerai, bet kai kur, pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje, kur gruntinis vanduo santykinai yra negiliai ir jo ištekliai nelabai dideli, tos problemos, matyt, bus dažnesnės“, – vertina doc. G. Valiuškevičius.

Bendrieji vertinimai paprastai rodo, kad Lietuvoje vandens kokybė yra gana gera, o tai yra vienas indikatorių, kuris bene geriausiai atspindi visos vandentiekio sistemos tinkamumą eksploatuoti.

Tačiau doc. G. Valiuškevičius teigia, kad vandens švaistymo problema aktuali ir Lietuvoje. „Spėčiau, kad kitos šalys, kurios istoriškai seniau įsirengė centralizuotas vandens tiekimo sistemas, tokių problemų turi daugiau, nes sistema, kuri įrengta XIX a., dažniausiai nelabai net ir pasiduoda renovacijai. Ir Lietuvoje kai kur miestų centruose, kur tikrai senas vandentiekio tinklas, nelabai galima jį pataisyti, nes ten tiek komunikacijų privedžiota, tiek pastatų pastatyta…“ – dėsto hidrologas.

Prie šių problemų ateityje prisidės ir tai, kad reikės mokytis atsakingiau vartoti vandenį. Anot doc. G. Valiuškevičiaus, Europoje jau plinta idėja, kad reikėtų atskirti geriamąjį vandenį nuo vandens, kuris galėtų būti naudojamas techniniams reikalams, pavyzdžiui, skalbti, ir ypač nuo to vandens, kuris yra naudojamas viešiesiems baseinams pildyti, vejoms laistyti ir pan.

Iki 2100-ųjų pakrančių apsauga, žmonių perkėlimas ir žemės praradimai dėl jūros lygio kilimo brangs nuo 200 mlrd. iki 1 trln. dolerių.

„Kai pristinga vandens, Pietų Europoje šiuo būdu dažniausiai ir bandoma reguliuoti situaciją, jie tam tikroms reikmėms jį uždraudžia naudoti. Ispanijoje tradiciškai sausiausią mėnesį draudžiama laistyti vejas, vanduo nukreipiamas ten, kur jo reikia labiau“, – sako jis.

Eksportas buteliuose

Palyginti su kitomis šalis – vertinant pagal plotą ar kiek vienam šalies gyventojui tenka vandens – Lietuva iš tiesų jo turi santykinai daug. Tačiau kol kas fantazijas apie gėlo vandens eksportą į tolimus kraštus milžiniškais tanklaiviais riboja technologiniai niuansai.

„Vis dėlto norint pateikti didelį vandens kiekį vartoti, ypač kalbant apie švarų, gėlą vandenį, kuris galėtų būti vartojamas gerti arba bent jau buityje, tikriausiai tanklaiviai nelabai apsimokėtų. Reikėtų vandens tiekimo sistemos, kuri būtų panaši į naftotiekį – galėtų būti ir tarpvalstybinis vandentiekis. Kai kur jau yra tokio tipo vandens tiekimo sistemų, jos tęsiasi po kelis šimtus kilometrų ir dažniausiai yra atviros, vanduo teka kanalais ir t. t.“, – pasakoja doc. G. Valiuškevičius.

„Sakyčiau, kad, jeigu kada nors kas nors panašaus ir vyks, ir Lietuva taps vandenį eksportuojančia šalimi, jis, matyt, bus eksportuojamas kokiuose nors buteliuose. Tai po truputį vyksta ir dabar – stalo vanduo fasuojamas vienose šalyse, o naudojamas kitose. Jeigu pasižiūrėsime į Pietų Europos šalis, jos naudoja arba iš kito regiono toje pačioje šalyje pagamintą vandenį, arba net atsigabentą iš kitos šalies. Pavyzdžiui, prancūzai žinomi kaip vandens buteliuose tiekėjai kai kurioms kaimyninėms šalims“, – sako hidrologas.