Dar spalio mėnesį Lietuvos buriuotojai Odesos vandenyse varžėsi čia vykusiame Europos „Platu 25“ čempionate, o dabar su nerimu seka naujienas apie Odesos bombardavimą ir, bendradarbiaudami su vietos buriuotojais, organizuoja ir siunčia pagalbą už savo ir mūsų laisvę ten kovojantiems ukrainiečiams – pajūrio apsaugai reikalingus termovizorius, jūrines radijo stoteles. Jautrus pokalbis apie tai, kaip karas palietė Odesoje gyvenančius žmones.
– Gal galite trumpai papasakoti, kaip viskas pasikeitė Odesoje po vasario 24-osios? Žiniasklaidoje daug nuolat atnaujinamos informacijos apie padėtį Kyjive, Mariupolyje, apie Odesą žinių mažiau. Ar veikia įvairios įstaigos, būtiniausia infrastruktūra, ar dažni Rusijos išpuoliai, kaip nuo jų saugomasi ir kaip jiems ruošiamasi? Ar likę nors šiek tiek normalaus, ikikarinio gyvenimo?
– Ne taip seniai visiems karantinas buvo problema, tačiau per jį įpratome gyventi kitaip – daug ką atlikti nuotoliniu būdu. Tai dabar mokyklose pamokos vyksta virtualiai, nuotoliu. Mano žmona – mokytoja. Sakė, šiandien buvo prisijungę 25 mokiniai, bet pusė jų ne Ukrainoje – pasijungė iš kitur.
Didžioji dalis maisto parduotuvių dirba, pramoninės parduotuvės beveik nedirba, bet pagrindinių buitinių prekių galima įsigyti. Žinoma, asortimentas labai susitraukęs, bet tikrai negalim sakyti, kad blogai. Pamenu, pirmą dieną žmonės bėgo į parduotuves, pirko viską maišais, dabar nurimo. Ūkininkai atveža produktų – jau yra ir jaunų bulvyčių, ridikėlių, pomidoriukų, agurkėlių. Tik kainos maždaug trisdešimt procentų didesnės nei iki karo.
Bet čia, žinoma, kalbu apie Odesą. Nikolajeve nėra net vandens – ten rusai sunaikino vandens tiekimą. Kai mums apie tai pranešė, Odesoje žmonės vandenį pylė ir į specialias mašinas, ir į paprastą tarą, kad nuvežtume. Ten kur pastoviai vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, viskas daug sudėtingiau. Bet iš bado miršta tik ten, kur jau nelikę jokių tiekimo galimybių, kaip Mariupolyje.
Dabar gyvename tik rytojumi. Prabudome gyvi – vadinasi laimingi, vadinasi kažką galime planuoti.
Labai jaučiasi, kad yra jūros blokada, nes daug prekių pas mus atkeliaudavo per jūrą, o dabar neįmanoma nieko atvežti. Ir, aišku, eksporto nėra – negalim išvežti grūdų. Dalį jų sukauptų atsargų rusai jau subombardavo, dalį išvogė.
– O kokiu ritmu gyvenate jūs? Kaip atrodo jūsų asmeninis gyvenimas karo sąlygomis?
Galiu papasakoti savo dieną. Šiandien ryte nebuvo oro pavojaus sirenų, tad prabudau pats. Išvedžiau pavedžioti savo šunis. Kasdien 9 val. šalyje būna „Atminties minutė“. Tikintieji per ją meldžiasi, netikintieji irgi meldžiasi, kas nemoka melstis tiesiog tyli ir kažkam dėkoja, kažką prisimena. Mano žmona po to veda pamokas – jos trunka po 30 minučių ir kartais, kaip vakar, būna nutraukiamos oro pavojaus sirenų. Tuo tarpu aš užsiimu įvairiais organizaciniais dalykais – vis kažkas paskambina, kažkam reikia padėti, ką nors atvežti. Šiandien, pavyzdžiui, surinkau ir vežiau du maišus į fronto pusę – kojinių, apatinių drabužių. Taip visą dieną ir pralaksčiau su reikalais. Bet tai yra gerai, nes kai esi kažkuo užsiėmęs, mažiau laiko lieka nerimui.
Vladislavo nuotr.
– Ką darote, kai būna oro pavojus?
– Mes gyvename miesto centre, miegamajam rajone, čia jokių slėptuvių nėra. Kai statė šituos namus, mūsų to meto didžiausias priešas – Amerika – jau buvo nepavojingas. Mes neturime slėptuvės, todėl naudojamės „dviejų sienų taisykle“, pagal kurią turi pasislėpti taip, kad tarp tavęs ir lauko būtų bent dvi sienos. Ši taisyklė neapsaugo nuo tiesioginių smūgių, bet apsaugo nuo skeveldrų. Todėl, jei ima kaukti sirenos, mes slepiamės nedideliam prieškambaryje prie lauko durų: gulamės, apsiklojame kilimais ir pagalvėm ir dažnai taip išgulim visą naktį.
Turime du šunis. Vienas jau gerokai pagyvenęs ir beveik nieko negirdi, tad jam visai gerai gyvenasi, nieko nesupranta. Kita kalytė – vos kelių mėnesių ir ją neseniai paėmėm iš kitos šeimos. Manau, ji tiesiog galvoja, kad toj anoj šeimoj buvo vienoks gyvenimas, o čia kitoks, ir tas slėpynes priima, kaip normalų gyvenimą. Žmonės nei iš šio, nei iš to naktį šoka iš lovos, lenda po kilimais ir pagalvėm prieškabaryje ir pasiima ją kartu. Jai linksma.
– Jei pamėgintume mintimis šiek tiek grįžti laiku atgal. Žinios apie Rusijos kariuomenę prie Ukrainos sienos buvo skelbiamos jau kurį laiką iki lemtingos 24-osios. Tačiau ar buvo bent kažkoks nujautimas, kad Rusija iš tiesų pasiryš pradėti karą? Ar ruošiatės blogiausiam scenarijui ir kaip reagavot, kai sužinojot apie karo pradžią?
Mes neturime slėptuvės, todėl naudojamės „dviejų sienų taisykle“, pagal kurią turi pasislėpti taip, kad tarp tavęs ir lauko būtų bent dvi sienos.
– Atvirai pasakius – gero iš tokių kaimynų negali laukti. Logiškai supratom, kad kai tiek visko sutelkta, vien tuo sutelkimu baigtis negali. Juk jei jau kažkas išsitraukė peilį, tai turi kažką pjauti. Jei tokią armiją atitempei, turi ją panaudoti. Protu mes viską supratom. Bet sieloj... Net kai šventėm Naujuosius metus, buvo tokia mintis, kad gali taip atsitikti, bet vijom ją nuo savęs. Visą laiką nuo savęs bandėm ją nustumti, nenorėjom galvoti, kad viskas įvyks taip greitai.
– Gal pamenate, kaip atrodė ta pirma karo diena? Kaip žmonės reagavo čia, Odesoje? Nes net pas mus, Lietuvoje, kilo panika – žmonės puolė prie bankomatų, į parduotuves... Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi Ukrainoje.
– Mes nebėgom, bet daug žmonių bėgo į parduotuves. Parduotuvės nežinojo kaip reaguoti, dalis tiesiog užsidarė, kitos, kurios pateko į aktyvių karo veiksmų zoną, iškart buvo rusų apiplėštos. Tačiau jau gal trečią dieną pas mus ėmė vežti prekes iš sandėlių, kad nebūtų panikos.
Žinoma, pradžioje buvo šokas. Viską lyg ir supratom, bet negalvojom, kad raketos pradės lėkti iš visų pusių. Manėm, kad jie atakuos tik Donetską ir Luhanską, bet kad puls Kijevą iš Baltarusijos pusės – tikrai nesitikėjom, o jie tą pradžioje darė labai greitai.
– Stebint herojišką ukrainiečių kovą už savo ir visos Europos laisvę, dažnai kyla klausimas, iš kur ir kaip jūs turite tiek daug stiprybės ir tikėjimo? Kaip sugebate nepalūžti ir išlaikyti tokią nepaprastai orią laikyseną tragedijos akivaizdoje?
– Aš įsitikinęs, kad tie 30 mūsų nepriklausomybės metų labai pakeitė žmones. Per tuos metus ukrainiečiai jau galėjo keliauti, pamatyti kitas šalis. Ir mūsų pačių šalyje gyvenimo lygis gerokai pakilo. Mes turim už ką kovoti.
Vladislavo nuotr.
Šalia to, žinoma, prisimenam ir žinom, kas vyko 2014 metais karo metu – visos istorijos apie rusų vežiojamus krematoriumus arba deputatą, kuris 2014 iškėlė Ukrainos vėliavą ir kuriam buvo perpjautas bei grikių prikištas pilvas... Tos baisybės irgi veikia kaip savotiška motyvacija. Mes suprantam, kad jei dabar neatsilaikysim, jei neapginsim savo laisvės ir valstybės, mūsų tiesiog nebebus. Dauguma žmonių tai supranta, todėl ima automatą į rankas ir eina kovoti. Šeštadienį buvau nuėjęs į specialius karinius kursus ir pamačiau kiek ten atėjusių moterų. Jos sako: „Mes atėjom čia, nes nenorim, kad mums nutiktų tai, kas nutiko Bučoje ar kitose vietose.“
Jau praėjusią vasarą buvo organizuojama „Teritorinė gynyba“, kur buvo priimami ir apmokomi civiliai gyventojai. Tada tai buvo savanoriška organizacija, tačiau po vasario 24 dienos valstybė jų junginius ėmė integruoti į kariuomenę, deleguoti specialius uždavinius. Šiandien jie jau prilyginti kariuomenei, nors pradžioje buvo tik mėgėjai, savanoriai. Tai svarbu, nes jei nebūtų „Teritorinės gynybos“, mobilizacijos procesai būtų vykę žymiai ilgiau nei vyko. „Teritorinė gynyba“ vos prasidėjus karui labai greitai pastatė blokpostus, ėmė gaminti prieštankinius ežius, žmonės, priklausomai nuo profesijos, ėmė galvoti, kuo kiekvienas gali prisidėti.
Kaip pasakojo žmonės iš Mariupolio, tokias minas rusai ten mėto į vandenį, kai vėjas pučia link kranto – per jas keletas žvejų susprogo.
Dar yra ir savanoriai, žmonės, kurie verda maistą, neša drabužius. Pavyzdžiui, vienas mano draugas labai mėgo gaminti, vasarą buvo atidaręs kavinę, ant mano jachtos dar darė patiekalų ir gėrimų degustacijos vakarą. Talentingas kulinaras. Dabar jis savo virtuvėj neatlygintinai gamina maistą mūsų jūrinėms pajėgoms, kurios saugo pakrantę. Kiekvienas daro, ką gali.
– Kai prieš kelis mėnesius, spalį, Odesoje vykusiame Europos „Platu 25“ čempionate lankėsi Lietuvos buriuotojai, uostelis buvo pilnas jachtų ir buriuotojiško šurmulio, o horizontas, nepaisant didelių bangų ir stipraus vėjo, – burių. Buriuotojai labai šiltai prisimena šį apsilankymą. Kaip Odesos jachtklubas ir jūros pakrantė atrodo šiandien?
– Kaip ir visi, žiemai jachtas iškeliame, o į vandenį vėl nuleidžiame pavasarį. Tačiau dabar jos kaip buvo iškeltos, taip ir liko. Anksčiau pavasarį jachtklube dažniausiai kažkas tvarkydavo jachtas, kažkas iškylaudavo su šeimomis, aplink skambėdavo vaikų juokas. Šiemet balandžio pradžioj buvo geras oras, tačiau jachtklube ir pakrantėj buvo absoliučiai tuščia. Kovo mėnesį organizavome „smėlio programą“ – kasėm smėlį į didelius maišus, kurie vėliau buvo panaudoti statyti barikadoms bei apsaugoti įvairiems paminklams. Tada čia, pakrantėj, buvo sujudimas, kiek kitoks, bet sujudimas. Tačiau šiandien – visiškai ramu.
Vladislavo nuotr.
Tiesa, užvakar mūsų jachtklubo budintysis pastebėjo jūroje, netoli jachtklubo teritorijos, plaukiančią miną. Kaip pasakojo žmonės iš Mariupolio, tokias minas rusai ten mėto į vandenį, kai vėjas pučia link kranto – per jas keletas žvejų susprogo. Tad tą miną greičiausiai srovė atnešė nuo Mariupolio. Kareiviai plaukė jos neutralizuoti, o kad tą padarytų jiems reikėjo laivo žemu bortu, tad mes atidavėm jiems savo guminį katerį.
Tačiau šiaip jachtklubas tuščias, o jachtos krante. Mano jachta medinė, tad nors išplaukti niekur negalima, vis tiek turėsiu ją nuleisti į vandenį, kitaip ji perdžius – žinantys, kas yra medinis laivas, supras. Tačiau gyvenimas čia nepastovus – vos sugalvosi užsiimti laivo paruošimu, būtinai kas nors paskambins, kažkam prireiks pagalbos. Kasdienybė nenuspėjama.
– Jeigu ne karas, dabar tikriausiai jau planuotumėte vasaros sezoną?
– Taip. Bet dabar gyvename tik rytojumi. Prabudome gyvi – vadinasi laimingi, vadinasi kažką galime planuoti. Šiandienai.
