Tai retas rusų dezertyrų grupės priėmimo kurioje nors Europos Sąjungos šalyje atvejis.
Dezertyrai, kurie visi Prancūziją pasiekė per Kazachstaną, duodami interviu naujienų agentūrai AFP išreiškė viltį, jog jų veiksmai paskatins kitus Rusijos vyrus nepaklusti Maskvos valdžiai ir bėgti iš jau trečius metus besitęsiančio karo.
„Galbūt dėl mano pavyzdžio kas nors (...) norės pasitraukti iš kariuomenės“, – teigė Aleksandras, ne savo noru dalyvavęs rusų invazijoje į Ukrainą.
„Kuo silpnesnė kariuomenė fronte, kuo mažiau ten žmonių, tuo greičiau baigsis karas ir laimės Ukraina“, – sakė 26 metų vyras.
Tarp per pastaruosius kelis mėnesius į Prancūziją atvykusių karių daugiausia yra tų, kas spėjo dezertyruoti prieš išsiunčiant juos į frontą. Aleksandras buvo išsiųstas į Ukrainą, bet galiausiai jam pavyko pabėgti.
Šeši rusų dezertyrai atvyko į Prancūziją dėl teisių grupių, įskaitant Paryžiuje įsikūrusią asociaciją „Russie Libertes“, paramos. Kai kurie atvyko kartu su savo partneriais, taigi iš viso leidimą atvykti į šalį gavo 10 asmenų.
Kalbėdamas su AFP šiaurės vakariniame Prancūzijos Kano mieste, Aleksandras teigė, kad jį ištiko šokas, kai 2022 metų vasarį prasidėjo Rusijos invazija.
Pasak jo, su savo daliniu išvykęs į „karines pratybas“ 2014 metų Rusijos aneksuotame Krymo pusiasalyje, jis konvojumi kirtęs Ukrainos sieną staiga atsidūrė „kitoje šalyje“.
„Mūsų vadai mums sakė, kad viskas baigsis po dešimties dienų“, – teigė jis.
Jis sakė, kad nedalyvavo kovose ir daugiausia rūpinosi ryšiais.
„Gyvenau baimėje“
Kitas dezertyras teigė norintis, kad rusų kariai žinotų, jog visada galima rinktis.
„Visada yra galimybė sudėti ginklus, nežudyti kitų žmonių ir nutraukti dalyvavimą šiame kare“, – Paryžiuje sakė 27 metų Sergejus (vardas pakeistas).
Nuo tada, kai Vladimiras Putinas pasiuntė kariuomenę į Ukrainą, Vakarų šalys, įskaitant Prancūziją, priėmė tūkstančius prieš Kremlių nusiteikusių rusų.
Tačiau aktyvistai teigia, kad Europos vyriausybės atsargiai priima Rusijos karius, nes jie laikomi keliančiais grėsmę saugumui ir galimai įvykdžiusiais karo nusikaltimų.
Organizacijos „Russie Libertes“ vadovė Olga Prokopjeva pasveikino, jos žodžiais, beprecedentį Prancūzijos žingsnį priimti dezertyrų grupę ir paragino kitas Europos šalis pasekti šiuo pavyzdžiu.
„Mums prireikė ilgų metų derybų, – sakė ji. – Išbandėme daugybę dalykų.“
Visus minimus žmones patikrino aktyvistai, teigė O. Prokopjeva. Ji pridūrė, kad jos organizacija palaiko ryšius su kitais Kazachstane esančiais dezertyrais.
Per pastaruosius dvejus metus šimtai dezertyrų ir šaukimo į kariuomenę vengiančių asmenų, susidūrę su galimybe rinktis, ar dalyvauti kare, ar sėsti į kalėjimą už atsisakymą kariauti Ukrainoje, bėgo į kaimynines buvusias sovietines šalis.
Tačiau tokiose šalyse kaip Kazachstanas ir Armėnija, kurios palaiko glaudžius ryšius su Maskva, jie nesijaučia saugūs ir rizikuoja būti deportuoti atgal į Rusiją, kur jų laukia baudžiamasis persekiojimas.
Be to, kad Vakaruose į juos žiūrima įtariai, rusų kariams taip pat sunku ieškoti prieglobsčio Europoje dėl logistinių priežasčių.
Daugelis jų turi dokumentus, su kuriais galima pasiekti tik buvusias sovietines šalis, pavyzdžiui, Kazachstaną ar Armėniją, o ne Rusijos pasus, galiojančius vizoms ir kelionėms į Europą.
Andrejus Amonovas dvejus metus buvo įstrigęs Kazachstane, kol atvyko į Prancūziją.
„Dvejus metus gyvenau baimėje“, – kalbėjo jis.
32-ejų metų kelių darbininkui iš šiaurės rytiniame Sibire esančio Mirno miesto vieną dieną viršininkas pasakė, kad jis yra atleistas ir turi eiti į frontą, antraip jam gresia baudžiamasis persekiojimas.
Kartu su kitais vyrais A. Amonovas buvo įsodintas į lėktuvą ir nuskraidintas į Ulan Udės miestą, kad būtų apmokytas. Jam pavyko pabėgti ir išskristi į Kazachstaną.
Gegužės 12-ąją, per savo gimtadienį, jis buvo trumpam sulaikytas, kai į jo butą atvyko Kazachstano policija. Jam uždėjo antrankius ir nuvežė jį į policijos nuovadą, bet vėliau jis buvo paleistas.
Jis buvo vienišas, negalėjo susirasti nuolatinio darbo, kentėjo nuo depresijos ir panikos atakų.
„Diena, kai atvykau į Astaną“
Profesionalus karys Sergejus taip pat sakė bijantis būti suimtas ir deportuotas.
Sergejus yra ne tik dezertyras, bet ir homoseksualus asmuo, konservatyvioje Vidurinės Azijos šalyje gyvenęs su savo partneriu.
„Kazachstane buvo visai baisu“, – atviravo jis.
Kitas dezertyras, Michailas (vardas pakeistas), pasakojo, kad viską pakeitė diena, kai prasidėjo karas.
„Supratau, kad nuo šiol nė piršto nepajudinsiu, kad tai palaikyčiau“, – kalbėjo jis.
Buvęs karjeros karininkas, dabar nešiojantis ilgus plaukus, detaliai papasakojo, kaip daug mėnesių priešinosi įsakymams vykti į frontą ir vilkino prieš jį pradėtą teisminį procesą.
Galiausiai jis pabėgo 2023-iųjų gegužę, likus vos kelioms dienoms iki teismo.
„Diena, kai atvykau į Astaną, buvo geriausia mano gyvenime“, – sakė jis, paminėdamas Kazachstano sostinę.
Kazachstane dezertyrai susitiko su vietos teisių gynėjais ir, vykdydami iniciatyvą, pavadintą „Atsisveikinimas su ginklais“, įrašinėjo vaizdo įrašus, skatinančius kitus karius bėgti iš mūšio lauko.
Prancūzijoje šie vyrai pagaliau pasijuto saugūs.
Sergejus gali viešumoje laikytis už rankų su savo partneriu. „Tai labai malonus jausmas“, – sakė jis.
Niekada anksčiau į Europą nekeliavęs A. Amonovas ruošiasi pradėti naują gyvenimą Bordo ir mokosi prancūzų bei anglų kalbų.
„Pagaliau laisvė! Ir saugumas, – sakė jis. – Pagaliau jaučiuosi geriau.“
