Per stebuklą ištrūkę iš Mariupolio: miestas bombarduojamas be perstojo (ukrainietės pasakojimas)

„Mums tiesiog pasisekė likti gyviems. Važiavome stipriai rizikuodami, bet spėjome iki miesto apsupties, – trūkinėjant ryšiui „Kauno dienai“ pasakojo ukrainietė. – Prieš mums išvykstant ten buvo pragaras. Nerandu žodžių apsakyti.“

Pasak D.Berg, tai ką vykdo Rusijos kariuomenė, yra miesto šlavimas su visais jame esančiais žmonėmis, senukais, vaikais.

„Miestas bombarduojamas be perstojo. Taikiniai yra gyvenamieji kvartalai, namai, parkai, ligoninės, mokyklos, vaikų darželiai. Nesvarbu, kad komendanto valanda baigiasi 5 val. ryte, bet sirenos staugia beveik ištisai. Vis tiek negali niekur išeiti, nes sprogimų garsai nenutyla“, – greitakalbe liejosi D.Berg.

Jos pasakojimas piešė vaizdus, kai griuvėsių fone susigūžę žmonės ieško saugesnės slėptuvės nuo priešo antpuolių, lazdomis besiramstančius senukus jaunesni stengiasi paskubinti – sprogimų ir griaudžiančios karinės technikos garsas neleidžia užsimiršti, kad gal tai paskutinis išėjimas į miestą.

Miestas bombarduojamas be perstojo. Taikiniai yra gyvenamieji kvartalai, namai, parkai, ligoninės, mokyklos, vaikų darželiai.

„Jau savaitę žmonės gyveno be elektros, vandens, šildymo, ryšio. Net negali sužinoti, kokia situacija aplinkui, nieko nežinai, visiškas vakuumas. Jokio skirtumo, ar esi namie, ar rūsyje, ar dar kokioje slėptuvėje. Vienodai baisu visur. Mes nebeištvėrėme, sulaukėme 5 val. ryto ir pirmadienį rizikuodami važiavome“, – sprendimą palikti Mariupolį aiškino D.Berg.

Pasak ukrainietės, apie kokį nors humanitarinį koridorių net kalbos nėra. Ligoninės perpildytos. Gydytojai didvyriškai kovoja už kiekvieną gyvybę. Savanoriai stato generatorius ligoninėse, kepa duoną, visais įmanomais būdais stengiasi pamaitinti ligonius, sužeistuosius. Trūko medikamentų, bet D.Berg minėjo, kad savanoriai kažkaip sugeba jų pristatyti.

„Rusija padarė blokadą Mariupolyje. Net neįsivaizduoju, kiek mieste liko žmonių. Be abejo, dalis spėjo pabėgti, tačiau tikrai dar daug žmonių kenčia. Kiti, neabejoju, net negalėtų evakuotis, nes yra sužeisti“, – nuo Mariupolio tolstančio automobilio ūžesys kažkiek slopino ukrainietės emocijas.

D.Berg balsas dar labiau ėmė trūkčioti pasakojant apie tai, kad kone kas minutę suskamba jos telefonas. Pagrindinis skambinančių draugų ir pažįstamų klausimas – ar gyvi jų artimieji Mariupolyje.

„Man širdis plyšta. Ką aš jiems galiu pasakyti? Nieko. Negalėčiau nieko pasakyti, net jei dar ir dabar būčiau Mariupolyje, nes dėl nuolatinio bombardavimo negali į gatvę išeiti, o ryšio nėra. Taip, žinau, kad daug kur Ukrainoje yra baisu, bet tai, kas vyksta Mariupolyje, žodžiais neperduosi“, – D.Berg tramdė ašaras.

Keturioliktoji karo Ukrainoje diena

Šiame straipsnyje:

Diana Berg

ukrainietės pasakojimas

karas Ukrainoje

karas

Mariupolis

pagaminta-kd