Muzikanto teigimu, ukrainiečiai laikosi tvirtai, tačiau jis pats jau neteko didelės dalies savo draugų, kuriuos nužudė okupantai.
„Didžiausias įvykęs pokytis yra tai, kad mūsų pagalbininkai padovanojo raketinę artileriją „Himars“ ir tai pakeitė karo taisykles, nes daugelis Rusijos armijos okupuotų Ukrainos teritorijų yra sunaikintos ir šiuo metu dega. Tai mums buvo labai didelis žingsnis į priekį. Dabar Ukraina ruošiasi kitai kovai – atkovoti teritorijas pietuose. Aš pats bazuojuosi šiaurinėje Charkovo pusėje, situacija ten – labai bloga. Rusai bando atakuoti, užimti naujas vietas, bet ukrainiečių kariai stovi tvirtai ir kovoja. Vis dėlto jie nužudė labai daug mano draugų. Per pastaruosius kelis mėnesius žuvo labai daug ukrainiečių karių, net neįmanoma pasakyti, kiek karių ir mūsų kuopos kareivių buvo sužeisti“, – su liūdesiu kalbėjo T. Topolia.
„Antytila“ grupės lyderis dalinosi pasikeitusia kasdienybe, kai kiekvieną dieną reikia stengtis išlikti budriam ir psichologiškai nepalūžti matant šiurpius sužeistų karių kūnus.
Esu įsitikinęs, kad po karo manęs laukia ilgas darbas su savimi psichologiškai, bus išbandymas vėl grįžti į įprastą gyvenimą ir tai bus aktualu ne tik man, bet daugeliui kariaujančių.
„Kas asmeniškai pasikeitė, oi, aš tik svajoju apie taikų gyvenimą ir, žinoma, noriu, kad šitas karas baigtųsi Ukrainos pergale. Manyje pasikeitė tai, kad prie visko prisitaikiau. Mačiau labai daug mirusių, daug sužeistų, mes su grupės nariais suteikėme daug pirmosios pagalbos sužeistiesiems ir tai psichologiškai labai sunku. Žinote, kai matai, kaip žmonės miršta, kaip jie kenčia, matai ir jauti jų skausmą, tai tave keičia. Esu įsitikinęs, kad po karo manęs laukia ilgas darbas su savimi psichologiškai, bus išbandymas vėl grįžti į įprastą gyvenimą ir tai bus aktualu ne tik man, bet daugeliui kariaujančių. Kas yra normalus gyvenimas kare? Kai tu visą laiką slepiesi, stebi, kas vyksta aplinkui ir esi nuolatiniame strese. Net tada, kai miegi, pabundi nuo triukšmo ir analizuoji, kas tai buvo. Nepaisant viso šito, turi tęst savo darbą“, – kasdienybę nupasakojo T. Topolia.
139-oji karo Ukrainoje diena
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
139-oji karo Ukrainoje diena
Scanpix nuotr.
T. Topoliai teko gelbėti ir žurnalistą, kuris vėliau neteko kojos.
„Palinkėčiau, kad jums niekada netektų patirti, ką reiškia būti šalia žmogaus, kuris ką tik neteko kojos. Kai kraujas plūsta, jis šaukia ir bando išgyventi. Tai tikrai sunki situacija, bet mes tiesiog darėme savo darbą taip, kaip darėme iki šiol – slėptuvėje sustabdėme kraujavimą, tada išgabenome iki ligoninės. Tikėjomės, kad jam pavyks išgelbėti koją, tačiau po kelių savaičių ją teko amputuoti“, – baisiais prisiminimais dalijosi T. Topolia.
Ukrainiečiai – ir kariai, ir civiliai – susitelkę karui ir yra pasiruošę žūtbūt jį laimėti. Tą puikiai įrodo viduryje interviu su T. Topolia pinigų Ukrainos kariuomenei atnešusi nepažįstama moteris.
„Normalu, kad Kyjive žmonės gyvena įprastą gyvenimą. Vos viena įspėjamoji sirena nuaidėjo vakar vakare ir mano žmona, kuri trumpam grįžo iš JAV, išsigando, nes ji to kiekvieną dieną neišgyvena. Atėjo pas mane į kambarį ir sako „ką reikėtų daryti?“, atsakiau „turėtum tik apsikabinti mane ir patikėti, kad viskas bus gerai“. Vis dėlto rusai vis dar bombarduoja ir dažniausiai taikosi ten, kur yra daug civilių. Kol mes kalbamės, bet kas gali nutikti ir Kyjive, bet matau, kad žmonės pasiruošę, tęsia savo gyvenimus vien dėl to, kad padėtų Ukrainai. Va, kol kalbamės priėjo moteris ir nieko nesakiusi padėjo ant stalo pinigų, kad perduočiau Ukrainos kareiviams. Kiekvienas bando padėti, kiekvienas tiki mūsų pergale ir civiliai daro labai daug, kad to pasiektume“, – tvirtino T. Topolia.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
T. Topolia kare atšventė ir savo 35-ajį gimtadienį. Deja, bet jis buvo palydėtas būrio draugo mirtimi.
„Buvo labai keistas etapas. Kaip tik tuo metu žuvo mano būrio draugas ir aš turėjau prisijungti prie jo telefono pirštu, kad galėtume rasti jo artimųjų ir žmonos telefono numerius. Pridėjau vieną pirštą, antrą pirštą, su trečiuoju pirštu pavyko prisijungti ir tuo metu jis buvo jau miręs. Tai tikrai ne patys geriausi dalykai, ką žmonės gali patirti, bet dabar pyktis, kad rusai žudo mano draugus, žudo ukrainiečius ir vienintelis dalykas, kad vyksta galvoje, kodėl? Nes mes naciai? Tai nesąmonė. Tai netiesa. Taigi dabar jaučiame labai paprastus jausmus – neapykantą, viltį gyventi, nes visi nori gyventi ir niekas nenori mirti“, – kalbėjo T. Topolia.
Kol mes juos žudome, naikiname jų kariuomenę, jų tankus, artileriją, lietuviai gali daryti tinkamus sprendimus. Ruoškitės – tai svarbiausia, ką noriu jums pasakyti.
„Patikėkite manimi, kad šiuo metu kovojame ir už Lietuvą. Esame neapsakomai dėkingi už jūsų žmonių, Vyriausybės pagalbą. Esate maža šalis, bet taip pat esate dideliame pavojuje. Esate šalia Rusijos ir tik laiko klausimas. Bet kol mes juos žudome, naikiname jų kariuomenę, jų tankus, artileriją, lietuviai gali daryti tinkamus sprendimus, ruoštis, stiprėti. Ruoškitės – tai svarbiausia, ką noriu jums pasakyti“, – patarė „Antytila“ grupės lyderis.
