Užvakar buvau kirpykloje. Ne toje, už kampo, kur kas mėnesį už 20 litų pakerpa mano ilgų plaukų galiukus, bet prašmatniame grožio salone. Neįsitaisiau turtingo meilužio, tiesiog prieš kurį laiką apsinuodijau, todėl nustojau valgyti pietus kavinėje – įpratau iš namų atsinešti košės, sriubos. Dėl tos pačios priežasties jau dvi savaites negeriu įprastos popiečio kavos, kurios į šalia mūsų biuro esančią kavinukę išbėgdavau kartu su kolegėmis – pagurkšnoju arbatos, kurią termose atsinešu iš namų.

Sveikata, žinoma, pasitaisė, tačiau norėjau pasidalyti mintimis ne apie sveiką gyvenimo būdą, bet apie šventes. Tiksliau – šventę, kurią kiekvienas mūsų galime pasidaryti ir kurios labai reikia gyvenant tamsiausią metų laiką.

Kiek sutaupiau per savaitę, apskaičiuoti nesunku: 10 dienų po 10 litų pietums ir dar po 3,5 lito kavutei. 135 litai. Šią sumą pridėjau prie 40 litų, kuriuos paprastai mokėdavau už plaukų kirpimą. Pasijutau pakankamai turtinga, kad pasidaryčiau sau šventę.

Prašmatniame salone meistrė elgėsi kaip su prašmatnia dama, kuri nubalusi ne dėl beveik priverstinės dietos, bet prašmatnaus gyvenimo būdo, jogos užsiėmimų ir želmenų sulčių. Buvo smagu, kad kirpėja rūpinosi mano plaukais ir nesistengė išpasakoti man savo problemų, nesiskundė savo motina, nekeikė vyro – būtent tuo mano gražinimo seansą "pagardina" meistrė, pas kurią paprastai lankydavausi. Prašmatnaus salono kirpėja visą savo dėmesį sutelkė tik į mano plaukus ir po to aš ramia sąžine galėjau pasidžiaugti, kad atrodau išties puikiai. Anksčiau tai sakydavau nenorėdama įskaudinti savo kirpėjos ir drąsindama save, kad ne į balą išmečiau pinigus.

Žinoma, buvau pavaišinta kava su saldainiu, paskaičiau brangių žurnalų, dar dovanų naujametį suvenyrą gavau. Bet svarbiausia – pajutau tikrą grožio galią.

Juk nereikia sakyti, kad niekas nekreipė dėmesio į mano trečią sezoną nešiojamus batus. Ten buvo daug atsipalaidavusių moterų, kurios, mano nuostabai, kalbėjo tikrai ne tuščius dalykus, o dalijosi vieno įvaikinimo istorija. Gal jų pokalbis buvo atsitiktinis, gal jos iki tol kalbėdavosi apie briliantus ir šunų šukuosenas, nežinau. Tačiau vienas vakaras sugriovė mano iliuzijas apie tai, kad prašmatnų gyvenimą gyvena tik kažkoks elitas.

Namo grįžau laiminga, vadinasi, vieną vakarą vyras taip pat buvo laimingas: gi žmona švytėte švytėjo ir skleidė gerą nuotaiką!

Daug kas niurzga dėl to, kad iš krizės atsigavo tik verslo savininkai, o jų samdomi darbuotojai to nepajuto. Pyksta, kad kažkas gali sau leisti atrodyti laimingas. Kiek tautiečių keikia kalėdinį šurmulį ir suskaičiuoti neįmanoma – atrodo, visi tik ir laukia, kada stos niūri kasdienybė, kad galėtų ramiai keiksnoti lietuviškus orus, politikus ir kaimynus. O juk šventei reikia tiek nedaug. Tiek nedaug, kad mūsų moterys pasijustų poniomis, mylėtų savo ponus, kurie mylėtų savo žmonas, o ne bokalus ar televizoriaus pultelį.

Ne, nesiūlau badauti – siūlau kitaip pažvelgti į pinigus (rimtai vertinkite smulkias išlaidas), rutinos dalykus (gal metas keisti prastą kirpėją, ydingus įpročius, vengti blogomis naujienomis įkyrėjusių pašnekovų) ir savo aplinką. Pozityviosios psichologijos skleidėjai tikina: mintys yra veiksmingos, jos dauginasi – kuo daugiau gerumo matysime, tuo daugiau jo skleisime, tuo daugiau jo bus aplink mus.