"Nemėgstu spėlioti, bet manau, kad kažkas įdomaus manęs dar laukia ateityje. Juk ginklų nesudėjau", – šyptelėjo Igoris Pankratjevas. Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris šiandien švenčia 50-metį.

Triukšmingam jubiliejui I.Pankratjevas nenusiteikęs. Pastaruoju metu buvusio žinomo futbolininko mintys vis dažniau sukasi apie netrukus startuosiantį 2016 m. Europos čempionato atrankos ciklą, vadinamą netgi istorine galimybe lietuviams pirmą sykį iškovoti kelialapį į finalo turnyrą.

–Treneri, kokia nuotaika pasitikote 50-ąjį jubiliejų: kaip pesimistas, manantis, kad gražiausieji gyvenimo metai jau prabėgo, ar kaip optimistas, įsitikinęs, jog dar yra daug neatrastų dalykų, intriguojančių iššūkių? – paklausėme I.Pankratjevo.

– Labai gili tema. Filosofinė... Aš datų nesureikšminu. Juolab kad ir nesijaučiu esąs tokio amžiaus. Tik pasižiūrėjęs į veidrodį pamatau žilų plaukų. Jie kažkiek išduoda. Žinoma, keičiasi ne tik išvaizda – ir kai kurios nuostatos, požiūriai.

– Esate tikras kaunietis – Kaune gimęs, augęs ir pradėjęs sportinę karjerą. Ar ji klostėsi taip pat kaip daugumos gabesnių mūsų miesto futbolininkų, kurie, sulaukę pilnametystės, persikeldavo į Vilniaus "Žalgirį"?

– Man buvo šiek tiek kitaip. Futbolą pradėjau lankyti tuometėje 12-ojoje vidurinėje mokykloje pas trenerį Stasį Stankų. Buvau gal trečiokas, metais jaunesnis už kitus. Kartu sportavo būsimieji žalgiriečiai Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Alvydas Koncevičius. Iki futbolo lankiau plaukimą. Tad teko pasirinkti. Baseine man, atrodo, visai neblogai sekėsi. Kai nepasirodžiau treniruotėse, treneris Sigitas Skarelis atėjo į mokyklą įkalbinėti grįžti, bet aš jau buvau pasirinkęs kitaip. Pratybos baseine man prailgdavo, valandų valandas mirkdamas vandenyje sušaldavau, todėl futbolas nesunkiai nugalėjo.

– Aikštėje išsiskirdavote to laiko futbolininkams įspūdingu 194 cm ūgiu. Ar jis buvo jūsų pagrindinis privalumas?

– Vaikystėje ūgiu neišsiskyriau. Tik vėliau per vieną vasarą ištįsau gal 10 centimetrų. Bendraklasiai manęs neatpažino. Sakyčiau, ūgis man aikštėje netgi kažkiek trukdė, bėgdavau kažkaip dramblotai. Vertinant pagal dabartinius futbolo reikalavimus, žaidėjui reikia greičio, galingumo, o man šių savybių trūko.

– Dar vienas jūsų išskirtinis bruožas – itin galingas smūgis. Vyresnieji "Žalgirio" gerbėjai atsimena, kaip stipriai atraminis saugas iššaudavo iš 30–40 m.

– Nesakyčiau, kad mano smūgis buvo pats galingiausias. Sigitas Jakubauskas, Robertas Fridrikas, Arminas Narbekovas galėdavo taip pat stipriai smūgiuoti. Galėdavau ir aš. Prie to prisidėjo treniruotės vaikystėje, kai spyrio, kamuolio valdymo technikai būdavo skiriamas didelis dėmesys.

– Garsiausias Lietuvos futbolo treneris Benjaminas Zelkevičius, sulaukęs 18-os, apie savo persikėlimą į "Žalgirį" sužinojo tik iš žinutės "Sporto" laikraštyje. Kaip apie vilniečių susidomėjimą išgirdote jūs?

– Mano istorija ilgesnė. Tuo metu žaidžiau SSRS jaunių, jaunimo rinktinėse. Jau buvau sulaukęs kvietimų iš Odesos "Černomorec", Maskvos ir Minsko "Dinamo" klubų, o apie "Žalgirį" nebuvo jokios kalbos. Vieną dieną susikroviau lagaminą ir išvykau į Minską. Tada man buvo, regis, septyniolika. Minske mane globojo tautietis Liudas Rumbutis. Po kelių treniruočių mane išsikvietė tuometis "Dinamo" strategas Eduardas Malafejevas ir pranešė, kad klubas nenori pyktis su kaimynine draugiška respublika – esą Lietuvos ir Baltarusijos sporto komitetų vadovai sutarė, kad aš turiu keltis į Vilnių. Matyt, tada užkulisiuose vykdavo tam tikra kova dėl gabaus jaunimo. Kai pasirodžiau "Žalgirio" treniruotėje, B.Zelkevičius man iškart mestelėjo: "Ką tu, vaikine, darai? Dar nieko neįrodei "Žalgiryje", o jau keli sparnus svetur!"

– Ar po tokio sutikimo lengvai pritapote Vilniaus klube?

– Įsibėgėjau labai greitai. Mane palaikė senbuviai – Sigitas Jakubauskas, Rimas Turskis, Stanislovas Danisevičius. Be abejo, kaip naujokui, teko ir kamuolius panešioti, bet spaudimo nejaučiau. Pagrindinėje komandoje debiutavau 1983-iaisiais, atrodo, per rungtynes su Baku "Neftči".

– Kokius smagiausius ar liūdniausius epizodus labiausiai įsiminėte iš "Žalgirio" klestėjimo laikų?

– Buvo įvairių momentų, bet liko tik geri prisiminimai. Liūdnesnius epizodus ištrindavo pergalės. Žaidėme aukštu lygiu. Tuometės SSRS pirmenybės buvo tarsi mažasis Europos čempionatas. Juk žaidė įvairių šalių klubai, kuriuose buvo surinkti geriausi futbolininkai. "Žalgiris" iš esmės buvo Lietuvos rinktinė, Kijevo "Dinamo" – Ukrainos, Tbilisio "Dinamo" – Gruzijos, Minsko – Baltarusijos ir panašiai. Tarp liūdniausių epizodų – traumos. Dėl jų būdamas 20-ies rizikavau baigti karjerą. Stipriai susižeidžiau meniską. Po tokios operacijos tais laikais buvo didelė tikimybė pasitraukti iš futbolo, bet man pavyko ir gana greitai atsistojau ant kojų.

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę "Žalgiris" pasitraukė iš SSRS pirmenybių. Vienas po kito futbolininkai patraukė rungtyniauti į užsienį. Kaip klostėsi jūsų kaip legionieriaus karjera?

– Aš vienas pirmųjų iš "Žalgirio" išvažiavau į Vokietiją, mėginau laimę 3-iosios lygos klube. Dėl formalumų du mėnesius negalėjau žaisti. Vėliau buvo Maskvos ir Kijevo "Dinamo", dar kelios Ukrainos komandos. Buvau grįžęs į tėvynę – vilkėjau "Lietuvos Maccabi" marškinėlius.

– Baigę karjeras Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Arvydas Janonis, Robertas Fridrikas ir daugelis kitų su šeimomis liko gyventi užsienyje. Ar jums nebuvo tokios pagundos?

– Jei karjerą būčiau baigęs Vakarų Europoje, galbūt tokių minčių būtų kilę, bet aš batelius ant vinies pakabinau Ukrainoje 1998-aisiais. Tad svarstymų nebuvo, grįžau namo į Lietuvą.

– Ar psichologiškai lengvai atsisveikinote su aktyviuoju sportu?

– Labai sunkiai. Kilo netgi buitinio lygio sunkumų. Teko gyvenimą pradėti iš naujo. Iki tol aš nežinojau, ką reiškia pačiam susimokėti už butą, užsiregistruoti poliklinikoje ir panašiai. Juk visa tai už mane padarydavo futbolo klubo darbuotojai.

– Kurį laiką buvote dingęs iš futbolo visuomenės akiračio. Ar nesijautėte užmirštas, atstumtas?

– Užmirštas nesijaučiau. Man pačiam prireikė laiko susivokti, apsispręsti dėl ateities. Atrodo, 2000-aisiais padirbėti vyriausiuoju treneriu pakvietė Kauno "Inkaro" klubo vadovai. Tai buvo naujas iššūkis. Vėliau buvo Klaipėdos "Atlantas", "Kaunas", Marijampolės "Sūduva", Vilniaus "Žalgiris".

– Ar trenerio profesija iškart įtraukė?

– Tikrai nebuvo taip, kad gerai jausčiausi. Pratinausi pamažu. Man labai padėjo mano amžinatilsį draugas Valdemaras Martinkėnas (buvęs žinomas "Žalgirio" vartininkas, nuskendęs 2004-aisiais Slovėnijoje, – aut. past.). Jis jau buvo dirbęs Talino "Flora" klube su olandų treneriais. Tad man įteikė vertingus konspektus, kurie tapo pradine medžiaga, nes aš, skirtingai nuo kitų žaidėjų, karjeros metais nekaupiau treniruočių užrašų.

– Prieš metus tapote laikinuoju, o galiausiai – ir nuolatiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės vairininku. Ar tai – didžiausias jūsų gyvenimo iššūkis?

– Streso, įtampos netrūko, bet man buvo kažkiek lengviau, nes jau kelerius metus dirbau rinktinės trenerių štabe, prieš tai – jaunimo rinktinėje. Žinoma, atsakomybė būnant asistentu ir vyriausiuoju treneriu – skirtingi dalykai. Kaip ir galimybė mokytis bei tobulėti.

– Rugsėjo pradžioje pradėsite Europos čempionato atrankos varžybų ciklą, kuriame laukia pajėgios varžovės – Anglijos, Šveicarijos, Slovėnijos vienuolikės. Kaip vertinate savo komandos galimybes pakovoti dėl kelialapio į finalo turnyrą?

– Iš jūsų pirmo išgirdau, kad patekome į pajėgią grupę. Dažniausiai kalbama, jog mums labai pasisekė, kad teko tokie varžovai. Manau, kad pagal priešininkų pajėgumą ši grupė yra netgi stipresnė už buvusią atrankos į 2014 m. pasaulio čempionato finalo turnyrą. Mes negalime numoti ranka net į mažiausių šalių komandas, tokias kaip Estija ar San Marinas. Apie tikslus pasakysiu tiek: norime surinkti daugiau taškų nei per praėjusį atrankos ciklą (surinko 11 taškų – aut. past.).