Tiesa, atsisveikinti su futbolu jis nežada, o apie tolesnius planus ketina pranešti artimiausiu metu.

1998 m. balandį Panevėžio "Ekrane" oficialiai debiutavęs futbolininkas didesnę karjeros dalį praleido Rusijos, Škotijos, Graikijos bei Azerbaidžano čempionatuose, o 2014 m. rugsėjį grįžo į Lietuvą ir apsivilko "Trakų" ekipos aprangą. Šiame klube per penkerius sezonus Lietuvos čempionate D.Česnauskis sužaidė 103 rungtynes, du kartus tapo A lygos vicečempionu, o pernai iškovojo bronzos medalius. Lapkričio 3 dieną D.Česnauskis paskutinį kartą su "Trakų" futbolininkais išbėgo į aikštę. Tiesa, rungtynes su "Kauno Žalgiriu" 37 metų futbolininkas stebėjo nuo atsarginių suolelio ir tik simboliškai sudalyvavo savo išlydėtuvėse.

– Atsisveikinimo rungtynėmis buvo pavadintas lapkričio 3-iąją Vilniuje vykęs A lygos 31 turo mačas su "Kauno Žalgiriu", tačiau realiai paskutinį kartą į aikštę išbėgote birželio 19 d. vykusiose rungtynėse su Kauno "Stumbru". Kokios priežastys lėmė, kad po to komandos žaidimą stebėjote iš šalies?

– Per sezoną kilo sveikatos problemų, kamavo stuburo skausmai, turiu bėdų ir su klubo sąnariu. Tai man neleido rungtyniauti visa jėga, laisvai judėti aikštėje. Aišku, jei komandai būtų labai reikėję, manau, kad sukandęs dantis dar būčiau galėjęs žaisti. Tačiau birželį "Trakų" gretas papildė iš Klaipėdos "Atlanto" perėję futbolininkai – Dovydas Virkšas, Donatas Kazlauskas, vis drąsiau reiškėsi mūsų jaunimas – Justas Marazas, Svajūnas Čyžas. Įvertinęs visus niuansus supratau, kad man paprasčiausiai nėra prasmės žūtbūt veržtis į aikštę, žaisti skaudant ir užimti kito futbolininko vietą.

– Ar tai jau išties pabaiga? Galbūt, pagerėjus savijautai, dar grįšite į aikštę, kad ir žemesnės lygos komandoje?

– Tai tikrai yra viskas. Priimtas galutinis sprendimas ir nėra net menkiausių galimybių, kad jis pasikeis. Jei leis sveikata, dar pažaisiu futbolą veteranų pirmenybėse, kartu su buvusiais bendražygiais "Prelegentų" komandoje. Tačiau kažkokių ambicijų rungtyniauti aukštesnio lygio varžybose jau nebeturiu. Šis apsisprendimas manyje brendo gan ilgą laiką. Be abejo, net ir apsisprendus, buvo nelengva susitaikyti su mintimi, kad baigiasi net 22 metus trukęs gyvenimo etapas. Kad galėčiau žaisti aukšto lygio futbolą, teko įdėti daug darbo, atiduoti daug jėgų ir sveikatos. Ir galiausiai supranti, kad taip, kaip buvo, – jau nebebus. Liko daug prisiminimų, bet vien jais gyventi negali. Tokioje situacijoje kyla esminis klausimas – kas toliau?

Tai tikrai yra viskas. Priimtas galutinis sprendimas ir nėra net menkiausių galimybių, kad jis pasikeis.

– Ir kas gi toliau? Ar jau turite planą?

– Iš tiesų, šiandien konkrečių sprendimų dar nėra. Minčių yra, krypčių taip pat. Turiu vieną rimtą pasiūlymą, bet reikia suderinti detales, įsitikinti, kad jis man tikrai geriausiai tinka. Ir tada judėti tolyn. Visą gyvenimą buvau su futbolu, tikiuosi, kad futbole ir liksiu.

– Pastaruosius penkerius metus gyvenate Vilniuje. Kaip manote, ar Lietuvos sostinę galima vadinti futbolo miestu?

– Sprendžiant iš Nacionalinio stadiono griaučių, tikrai negalima. Aišku, vienas modernus futbolo stadionas Lietuvos futbolo neprikels, tai labiau šalies įvaizdžio detalė. Norint kokybiškai pagerinti sąlygas, reikia, kad kiekviename didesniame šalies mieste būtų įrengti uždari futbolo maniežai, o prie mokyklų – aikštelės su dirbtine danga ir būtiniausiomis sąlygomis. Tada ir vaikai galėtų tinkamai sportuoti, ir tėvai mieliau leistų savo vaikus į futbolo treniruotes. O kalbant apie Vilnių, čia reikia ne vieno, o bent kelių maniežų ir keliolikos didelių aikščių su dirbtinėmis dangomis.

Apskritai, futbolo ir sporto infrastruktūros trūkumai sostinėje tiesiog bado akis. Mano laikais futbolą vaikai žaisdavo kiemuose, bet dabar tam paprasčiausiai nėra sąlygų, nes kiemuose stovi automobiliai. Reikia universalių aikštelių, kuriose vaikai galėtų žaisti ir futbolą, ir krepšinį, ir tinklinį. Ir jų reikia kuo daugiau, kiekviename rajone, prie kiekvienos mokyklos. Šioks toks judesys yra pastebimas, aikštelės tvarkomos, bet ne tokiais tempais, kaip norėtųsi.

– Futbolininko karjerą pradėjote 1996 m. Panevėžyje, o baigėte 2018 m. Kas pasikeitė Lietuvos futbole per du dešimtmečius?

– Panevėžio "Ekranas" labai daug dirbo su jaunimu, ieškojo perspektyvių futbolininkų visoje Lietuvoje. Ne tik ieškojo, bet ir sėkmingai juos įtraukdavo į pagrindinę komandą. Gal tuo metu nebuvome pajėgiausi Lietuvoje, bet du kartus iškovojome taurę, laimėjome bronzos medalius, žaidėme Europos taurių turnyruose. O juk komandos pagrindą sudarė 18–20 metų futbolininkai. Po 14 metų grįžęs radau jau kitokį futbolą. Anksčiau Lietuvos čempionate žaidė tik lietuviai, dabar yra daug užsieniečių, konkurencija dėl vietos sudėtyje yra gerokai didesnė, o ir futbolo lygis, reikia pripažinti, taip pat smarkiai išaugo. Tai rodo ir Lietuvos futbolo klubų pasirodymai Europos taurių turnyruose. Kita vertus, dėl futbolininkų iš užsienio dominavimo su rimtomis problemomis susidūrė Lietuvos rinktinė.

– Lapkričio 17 ir 20 d. Lietuvos vyrų futbolo rinktinė Rumunijoje ir Serbijoje užbaigs pasirodymą Tautų lygos C divizione. Tikėtina, kad pasirodymą užbaigs be taškų ir iškris į žemesnį divizioną. Kaip vertinate rinktinės rezultatus ir žaidimą?

– Dabar mes esame net ne dugne, o žemiau dugno. Rinktinė – tai Lietuvos futbolo viršūnė. Matydami jos žaidimą, matome per paskutinius kelis dešimtmečius Lietuvos futbolą kamavusias problemas, sisteminio darbo trūkumus ir klaidas. Geriausias mūsų rinktinės lygio rodiklis – klubai, kuriuose žaidžia futbolininkai. Šiadien aukščiausio lygio klubas yra Maskvos "Dinamo", kuriame žaidžia Fedoras Černychas. Tačiau net ir Rusijos čempionate jis kovoja dėl išlikimo. Kiti futbolininkai žaidžia Lenkijoje, Izraelyje, Kazachstane, Škotijoje, dalis – Lietuvoje. Serbijos, Slovėnijos ar Slovakijos rinktinių nariai rungtyniauja Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Tai yra absoliučiai kitoks lygis. Todėl ir rinktinės rezultatai yra tokie nemalonūs. Mes galime bandyti žaisti, kurti, atakuoti. Edgaro Jankausko treniruojama rinktinė sužaidė ir tikrai neblogų rungtynių ar bent jau tam tikras geras jų atkarpas. Bet galutinis rezultatas nedžiugina, nes taškų už gerą žaidimo atkarpą niekas neduoda.

– Kaip manote, kokių pokyčių reikėtų, kad Lietuvoje futbolas atsigautų?

– Atvirai kalbant, Lietuvos futbolą galima prikelti tik per klubinę sistemą. Klubai turi investuoti į vaikų futbolą, turi sukurti savo futbolo piramides, suformuoti savo žaidimo filosofiją, rūpintis treneriais, sudaryti sąlygas jiems tobulėti, kelti kvalifikaciją. Būtent su vaikais dirbantys žmonės yra būsimi Lietuvos futbolo rinktinės pergalių kalviai. Šiuo metu darbas su vaikais vyksta be jokios sistemos, bet kaip. Išsivysčiusiose futbolo šalyse su skirtingo amžiaus vaikais dirba skirtingi treneriai, nes vienas specialistas paprasčiausiai negali kokybiškai treniruoti vaikų nuo 6 iki 18 metų. O Lietuvoje treniruočių procesas vykdomas senuoju principu – vienas treneris visoms amžiaus grupėms. Aukšto lygio futbole taip nedaroma jau daug metų.