Prognozuoja populiarumą

Prilipę prie televizorių ekranų, aistruoliai stebi Europos futbolo čempionatą. Jam pasibaigus, futbolo fiesta tęsis. Jau liepos 14–27 d. visus šio žaidimo entuziastus suburs Europos merginų iki 19 metų futbolo čempionatas. Grupės rungtynės vyks keliuose Lietuvos miestuose. Startavęs Jonavoje, birželio 27-ąją aplankęs Marijampolę, Europos merginų U-19 čempionato trofėjus savo kelionę baigs Kaune, kur liepos 14 d., Dariaus ir Girėno stadione nugriaudės iškilminga atidarymo ceremonija ir įvyks pirmosios rungtynės su Anglijos rinktine.

Dėl garbės ir trofėjaus Lietuvos nacionalinė merginų U-19 rinktinė su Serbijos ir Prancūzijos komandomis grumsis liepos 17, 20 d., jeigu išeitų į pusfinalį ir finalą – liepos 24 ir 27 d.

„Varžovės bus labai stiprios. Nepaisant to, manau, tikrai galėsime pakovoti ir parodyti, ką mokame. Tikiu, kad komandiškumas bus svarbus mūsų ginklas“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinės merginų rinktinės narė Vanesa Vasiliauskaitė.

Kaunietė vylėsi, kad lietuvėms čempionate šypsosis fortūna, o pasibaigus tarptautiniam renginiui daugiau merginų atsigręš į futbolą. Kol kas ši sporto šaka populiaresnė tarp vaikinų.

„Manau, laikui bėgant išpopuliarėsime, o čempionatas mums tik padės tai padaryti“, – Lietuvos rinktinės narė V. Vasiliauskaitė darsyk patvirtino, kad sporto šakų skirstymas į vyriškas ar moteriškas – tik pasenę stereotipai.

Pašaukimas: svarbiausia, anot sportininkės, mėgautis tuo, ką darai, tada bus ir rezultatas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Ypatinga tatuiruotė

Paklausta, kodėl pati pasirinko futbolą, devyniolikmetė mintimis grįžo į vaikystę, kai valandų valandas galėjo žiūrėti į stadione lakstantį ir kamuolį spardantį tėtį. Mergaitė nepraleisdavo nei tėčio treniruočių, nei jo varžybų.

„Kai man buvo kokie septyneri, pati pabandžiau. Pajutau, kad prilipo futbolas“, – anot V. Vasiliauskaitės, jau per pirmąsias treniruotes trenerė atkreipė dėmesį į ją.

Mergaitė ėmė treniruotis sporto mokykloje „Tauras“, paskui „Žalgiryje“, galiausiai perėjo į futbolo klubą „Hegelmann“, kur iki šiol atstovauja A lygai. Po kelerių metų jauną ir perspektyvią sportininkę pastebėjo Lietuvos nacionalinės merginų rinktinės treneris. Vanesai ir kitai komandos narei jis pasiūlė apsivilkti rinktinės marškinėlius.

„Mano numeris – 2. Manau, šis skaičius man sėkmingas. Kiek su juo žaidžiu, tiek man sekasi. Aišku, visko pasitaiko“, – nors numerologija nesidomi ir labiau tiki savo nei kokiomis nors aukštesnėmis jėgomis, V. Vasiliauskaitė skaičiui ant marškinėlių teikė daugiau reikšmės. Ne veltui visai neseniai jis atsirado ir ant dešinės jos rankos. Tatuiruotė su širdimi ir 2, aštuoniolikmetei visuomet primins laiką, praleistą Lietuvos rinktinėje.

„Nežinau, kaip viskas klostysis toliau. Jei šiame čempionate pasirodysiu gerai, galbūt būsiu pakviesta į nacionalinę rinktinę, o gal dėmesį atkreips kitos šalies treneriai“, – apie savo ateitį kalbėjo sportininkė. Šiuo metu pagrindinis jos tikslas pasiekti kuo geresnę formą ir tinkamai atstovauti Lietuvai.

Simbolis: ant Vanesos rankos visai neseniai atsiradusi tatuiruotė sportininkei primins laiką U-19 rinktinėje. Regimanto Zakšensko nuotr.

Laiko lieka mažai

Vanesa tik šiemet baigė vidurinę mokyklą, todėl iki šiol savo laiką jai teko dalyti mokslams ir futbolui.

„Nebuvo lengva, tačiau futbolui visuomet teikiau pirmenybę. Užtai ir baigusi vidurinę mokyklą neskubu kur nors stoti. Dabar visas jėgas atiduosiu pasiruošimui artėjančiam čempionatui, o paskui ramiai galvosiu, ko noriu“, – V. Vasiliauskaitė neabejojo, kad bet kokiu atveju futbolas jos gyvenime liks.

Kai susipyksta vyrai, jie susimuša. Moterys kitaip.

Kitaip ji esą negali. Mergina įpratusi gyventi treniruočių ir varžybų ritmu. Tam ji atiduoda daugybę valandų. Kone kiekvieną dieną aikštėje ji praleidžia apie dvi valandas. Papildomai eina į sporto salę. Į varžybas Vanesa vyksta kiekvieną sekmadienį. Su savo futbolo klubo A lyga mergina keliauja po Lietuvą, su rinktine maišo visą pasaulį.

„Laiko kažkam kitam lieka mažai“, – nusišypsojo šviesiaplaukė.

Tai supranta ir jos draugai. Laimei, nė vienas jų nepyksta dėl retų susitikimų. Dauguma Vanesos draugų taip pat užsiima kokiu nors sportu, todėl žino, kokia yra profesionalių sportininkų kasdienybė.

Pasiruošimas: Vanesą pokalbio pavyko pagauti Kaune, o šiandien ji jau Druskininkuose, treniruočių stovykloje. Regimanto Zakšensko nuotr.

Traumos – neišvengiamos

Nors futbolas laikomas sporto karaliumi, tačiau nei jo istorinės šaknys, nei mėgėjiškos įrangos kaina nėra tokia, kaip, tarkime, dailiojo čiuožimo ar pramoginių šokių. Tiesa, Lietuvos rinktinės narei atkrinta nemaža dalis išlaidų.

„Pradžioje, kol nežaidi aukščiausiu lygiu, brangu. Dabar, kai žaidžiu A lygoje, už nieką nemoku. Man moka“, – jei viską tektų pirkti pačiai, išlaidos esą būtų nemenkos.

Pigiausi futbolo bateliai, bucai, kainuoja apie 150 eurų, o susidėvi labai greitai. Kartais juos reikia keisti po mėnesio intensyvesnių varžybų ir treniruočių.

„Kaip atrodo mano spinta? 80 proc. joje yra futbolo apranga. Skirtingi aprangos komplektai, labai daug kojinių, striukės, džemperiai, termodrabužiai, kakliukai, kepurės, pirštinės“, – savo garderobą vardijo V. Vasiliauskaitė.

Kaina, kurią sumoka dažnas sporto profesionalas, matuojama ne tik pinigais. Tai laikas, kurį tenka nurėžti nuo draugų ir artimųjų, malonumai, kurių tenka atsisakyti dėl karjeros, jei apie ją rimtai galvoji. Todėl, kad ir kaip mėgtų pasivažinėjimą riedučiais ar dviračiu, Vanesa vengia šių pramogų. Vienas neatsargus žingsnis gali labai daug kainuoti. Visgi aikštelėje traumos neišvengiamos, o Vanesa tai patyrė ne kartą. Dėl trūkusio keturgalvio šlaunies raumens sportininkė prarado dvejus metus, o dėl stresinio kojos lūžio – kelis mėnesius.

„Moldovoje prieš pirmas rungtynes pasukau kelį. Pajutau maudimą, bet netino. Jausdama kelio skausmą žaidžiau dar trejas rungtynes. Kai grįžau namo, skausmas buvo nepakeliamas. Peršvietus kelį paaiškėjo, kokia skausmo priežastis“, – supratusi, kad trauma gali sujaukti artėjančio U-19 čempionato planus, V. Vasiliauskaitė ėmėsi intensyvaus gydymo.

Prieš mėnesį grįžo ir viliasi, kad pakaks jėgų sėkmingai pasirodyti čempionate.

V. Vasiliauskaitės nuotr.

Aikštelėje draugų nėra

Nuo mažų dienų girdime, kad sportas ne tik didina ištvermę, stiprina raumenyną, bet ir ugdo koncentraciją, atsakomybę, formuoja charakterį. Vanesa pridurtų, kad sportas ir konkrečiai futbolas padeda užsiauginti storą odą.

„Futbolas – nelengvas sportas. Vyrams gal paprasčiau, nes jie fiziškai stipresni“, – išlikti aikštelėje, futbolininkės teigimu, lemta stipriems ne tik kūnu, bet ir savo vidumi.

Sporte, nesvarbu, tai būtų komandinė ar individuali sporto šoka, yra laimėtojas ir tas, kuris pralaimi. Todėl, laimėjus rungtynes, reikia mokėti džiaugtis ir gerbti savo priešininką, kuris kitą kartą gali maudytis šlovės spinduliuose, bet reikia mokėti nuryti ir pralaimėjimo kartėlį. Būna ir kitokių situacijų, kurios užgrūdina sportininkes.

„Kai susipyksta vyrai, jie susimuša. Moterys kitaip. Jei užsidirbsime baudą ir užgausime vieną komandos narę, kita, kol teisėja nemato, gali ateiti ir užminti ant kojos, įžnybti, už plaukų patempti, marškinėlius suplėšyti, įdrėksti. Paskui atsilygini. Aikštelėje draugų nėra. Apskritai tokie dalykai labai užgrūdina. Mūsų nei kas užgaus, nei įskaudins. Esame stiprios“, – V. Vasiliauskaitė nuramino, kad tokie konfliktai vyksta tik per rungtynes, aikštėje.

Kai ją palieka, merginos toliau bendrauja.

V. Vasiliauskaitės nuotr.

Jaudulio netrūksta

Sportininkų rezultatai priklauso ne tik nuo valandų, praleistų treniruotėse, bet ir nuo psichologinių ypatybių, gebėjimo įveikti stresą prieš rungtynes ir per jas. Anot specialistų, individualių sporto šakų sportininkai prieš varžybas pasižymi aukštesniu emocinio streso lygiu, palyginti su komandinių sporto šakų sportininkais.

„Būna rungtynių, prieš kurias labai jaudinamės. Atrodo, pykina, į aikštelę išeini be jėgų. Pirmos dešimt minučių būna baisios. Baisesnės nei egzaminai, o paskui viskas baigiasi“, – paklausta, ar jaudulys komandiniame sporte kelis kartus mažesnis, o džiaugsmas didesnis, V. Vasiliauskaitė nusišypsojo. Komandinėje sporto šakoje visko pasitaiko, svarbiausia kiekvienoje situacijoje suvokti asmeninę atsakomybę, tik tada komandinis darbas bus sklandus ir teiks džiaugsmą.

„Futbole svarbiausia komunikuoti. Jei to nedarysi, bus sunku“, – kalbėjo sportininkė.

V. Vasiliauskaitės nuotr.

Tėvai visada šalia

Sportas – nenuspėjamas. Ne visada viskas vyksta taip, kaip norisi. Iš ritmo išmuša nesėkmės, traumos. Kartais atrodo, kad viskas veltui, tačiau būtent tada, anot V. Vasiliauskaitės, reikia nepasiduoti ir toliau siekti savo tikslų. Pasitikėjimas savimi yra labai svarbus. Kam ko nors siekti, jeigu netiki savimi? Sportininkui labai svarbu atkaklumas. Jis Vanesai ypač padeda tais momentais, kai viską norisi mesti.

„Stebitės, kad man taip buvo? Buvo, ir ne kartą“, – V. Vasiliauskaitė neslėpė, kad tomis akimirkomis didelį vaidmenį suvaidino ir jos tėvai – didžiausi gerbėjai, be kurių ji neįsivaizduoja nei vienų savo rungtynių.

Tėvai jų nėra praleidę, kad ir kur jos vyktų. Po šimtadienio mama ir tėtis Vanesą vežė į rinktinės varžybas Lenkijoje. Liko ten ir stebėjo dukros pasirodymą.

„Gargždai, Marijampolė ar pasaulio kraštas – jie visada bus šalia. Man tai labai svarbu. Žinau, jei įmušiu įvartį, jie džiaugsis kartu su manimi, o jei nepasiseks – palaikys“, – pokalbį baigė futbolininkė.