Jei kalbame tik apie žaidimą – Marijus Rimas šypsosi, bet kai paklausiu apie valdžios požiūrį – šypsena nuo jo veido dingsta. „Didžiausia sporto problema yra įvairaus plauko funkcionieriai, svaigstantys nuo savo svarbos. Keisčiausia, kad tas susireikšminimas nepriklauso nuo jų amžiaus“, – interviu SportIN.lt stebėjosi naujųjų Lietuvos salės futbolo čempionų Radviliškio „Lokomotyvo“ treneris ir vadovas.
„Į Europą lyg ir nuėjome ne vakar, bet mentaliteto prasme nedaug aplenkėme tuos, kurie Ukrainoje savo rūmus puošė auksu ir kabinėjo ant sienų savo portretus. Kaip ir didžioji dauguma komandų, verčiamės nelengvai, o bandant spręsti problemas ne kartą gavau pasiūlymą viską mesti. Tai siūlė ir kai kurie Radviliškio, ir kai kurie oficialūs futbolo atstovai“, – nusivylimo neslėpė M.Rimas.
Futbolo entuziastas iki kaulų smegenų už atkurtą futbolą Radviliškyje dėkoja „Lietuvos geležinkeliams“. Pats M.Rimas vadovauti „Lokomotyvui“ pradėjo prieš du sezonus. Nedidelio Radviliškio miestelio komanda iš karto laimėjo II lygą, pernai I lygoje užėmė 7 vietą, o salės futbole debiutinius bronzos medalius šiemet iškeitė į istorinį auksą.
Jis įsitikinęs, kad „sudėjus bendrą žaidėjų meistriškumą, „Lokomotyvo“ komanda buvo be jokių abejonių stipriausia čempionate“, tačiau dramatiškame finiše vos neprisižaidė. Kaip ir VMFD „Žalgiriui“ lauko futbolo A lygoje, „Lokomotyvui“ paskutiniame ture užteko lygiųjų, kad užsitikrintų čempionų titulą, tačiau Radviliško klubas, kaip ir „Žalgiris“, pralaimėjo (3:4 Kauno „Inkarui“, o lemiamą įvartį praleido likus žaisti vos 2 minutes, – SportIN.lt).
„Lokomotyvui“ suklupus, šansą dar pakovoti dėl aukso gavo daugkartinė šalies salės futbolo čempionė Kauno „Celsis-Nautara“, kuriai paskutiniame ture užteko nugalėti autsaiderę Kauno LSU-FRK „Atleto“ ekipą. Tokiu atveju „Celsis-Nautara“ ir „Lokomotyvas“ būtų surinkę po vienodai taškų, o Lietuvos salės futbolo čempionas būtų paaiškėjęs papildomame mače.
„Jau ruošėmės lemiamoms rungtynėms ir galvojome, kaip reiks verstis be kelių po antrą geltoną kortelę gavusių svarbių žaidėjų“, – prisipažino M.Rimas. Tačiau aukso medalius „Lokomotyvui“ netikėtai įteikė „Atletas“, sensacingai 8:5 nugalėjęs „Celsį-Nautarą“ ir iškovojęs tik antrą pergalę čempionate.
– Salės futbolo čempionatas baigėsi beveik taip pat, kaip ir lauko – pirmavęs klubas vos neprisižaidė, pralaimėdamas lemiamas rungtynes. Kodėl? – SportIN.lt paklausė M.Rimo.
– Didelės psichologinės įtampos nebuvo, tačiau po puikių rungtynių su ganėtinai stipria „Auska“ (10:2 priešpaskutiniame ture, – past.), koją pakišo įsitikinimas, kad bent tašką paskutinėje dvikovoje tikrai iškovosime. Kita vertus, kur žaisime paskutines rungtynes sužinojome tik likus kelioms dienoms iki jų. Be to, jos vyko tvankioje salėje be laikrodžio. Sąlygos aišku buvo visiems vienodos, skirtumas tik tas, kad mes pripratę prie geresnių (šypsosi). Visas šis chaosas nulėmė, kad išėjome rungtyniauti išsibalansavę ir tai pripažino patys futbolininkai. Svarbu ir tai, kad varžovai taip pat kovojo su daug didesniu užsidegimu nei įprastai.
– Ką pasakėte žaidėjams po pralaimėtų rungtynių su „Inkaru“? Neabejoju, kad buvote pasiruošę čempioniško šampano – ką darėte su juo?
– Kas bus su šampanu, jau negalvojome. Jį vėliau panaudojome užgavėnių šventimui – tai pravertė. Žaidėjai po rungtynių jautėsi prislėgti, o mano naivios kalbos ir samprotavimai jiems kartais kėlė ironišką šypseną, kartais pyktį.
– Ar kitą dieną tikėjotės „Atleto“ dovanėlės? Juk „Atletas“ užėmė paskutinę vietą, o lemiamose rungtynėse žaidė su daugkartine salės futbolo čempione „Celsis-Nautara“. Ar jau ruošėtės papildomoms rungtynėms dėl aukso?
– Dovanėlės iš „Atleto“ nesitikėjome, todėl kai keliems futbolininkams pranešiau apie „Celsio-Nautaros“ pralaimėjimą, jie manęs piktai paprašė nelaidyti kvailų juokelių. Tačiau po emocingų šeštadienio batalijų, daugumai komandos žaidėjų konkurentų sekmadieninis pralaimėjimas sukėlė ne tik džiaugsmą, bet ir nuoširdų juoką.
Visi jau ruošėmės lemiamoms rungtynėms ir galvojome, kaip reiks verstis be kelių po antrą geltoną kortelę gavusių svarbių žaidėjų.
– Salės futbolo čempionu „Lokomotyvas“ tapo pirmą kartą klubo istorijoje. Kas padėjo tai pasiekti?
– Esu įsitikinęs, kad sudėjus bendrą žaidėjų meistriškumą, mūsų komanda buvo be jokių abejonių stipriausia čempionate. Kai kada demonstravome tikrai Lietuvos lygiu labai gerą salės futbolą. Buvo, aišku, ir duobių. Mūsų komandai trūko bendrų treniruočių ir tuo Radviliškyje meistriškai pasinaudojo mus tada įveikęs „Celsis-Nautara“. Už šią pergalę varžovų treneriui ir žaidėjams galima tik paploti.
– Koks salės futbolo lygis Lietuvoje?
– Kai kurių varžovų komandų nuoseklus žengimas į priekį, kai kurių kiek epizodinis neblogas žaidimas leidžia manyti, kad mūsų šalyje galima turėti rimtesnį salės futbolą nei patys galvojame. Tačiau darbo turi čia įdėti ne vien sunkiai besiverčiantys klubai. Šiemet pamatėme, kad yra „medžiagos“ bei galinčiųjų pakeisti, atrodė jau nepakeičiamus veteranus. Tai kiek netikėta, bet malonu.
– Ką reiškia šis titulas tokiam miesteliui kaip Radviliškis?
– „Lokomotyvo“ iškovotas titulas iš tikro žmonėms reiškia nemažai. Sulaukėme daug nuoširdžių sveikinimų. Komandos rezultatais domėjosi ir už ją sirgo kitų miestų atsovai ar net užsienio lietuviai. Džiaugsmo suteikėme daug kam ir tų besidžiaugiančiųjų kiekis maloniai nustebino.
Bet kaip dažniausiai yra, paprasti žmonės gyvena kitame, nuoširdesniame pasaulyje, nei tie, kuriems tiesiogiai priklausytų rūpintis jų gerove ir linksmesniu, kokybiškesniu gyvenimu. „Aukštesniuose“ sluoksniuose šio tikrai svarbaus Radviliškiui įvykio atrodo niekas „nepastebėjo“. Žiūrint plačiau, tai didžiausia sporto problema yra įvairaus plauko funkcionieriai, svaigstantys nuo savo svarbos. Keisčiausia, kad tas susireikšminimas nepriklauso nuo jų amžiaus.
Į Europą lyg ir nuėjome ne vakar, bet mentaliteto prasme nedaug aplenkėme tuos, kurie Ukrainoje savo rūmus puošė auksu ir kabinėjo ant sienų savo portretus. Kaip ir didžioji dauguma komandų, verčiamės nelengvai, o bandant spręsti problemas ne kartą gavau pasiūlymą viską mesti. Tai siūlė ir kai kurie Radviliškio, ir kai kurie oficialūs futbolo atstovai.
Kaip žinia, visokiose organizacijose atlyginimas nepriklauso nuo darbo kokybės, o geriausia, kad kuo mažiau kas ateitų su visokiomis iniciatyvomis. Nemažai įvairių valdininkėlių ilgam užstrigę trijose apatinėse Abrahamo Maslow piramidės dalyse, tad kalbos apie sporto vystymą jiems paprasčiausiai nesuprantamos bei kelia įtarumą ar ironišką šypseną. Aišku, galima sutikti ir išimčių, bet sukurtoje sistemoje norą kažką kurti bėgant laikui pakeičia paprasčiausias poreikis išsaugoti darbą.
– „Lokomotyvas“ žaidžia ir lauko futbolą. Šiemet vėl kausitės I lygoje – kokius tikslus keliate? Kuo komanda skirsis nuo praėjusio sezono?
– I lygoje žaisianti komanda skirsis nedaug. Tikiuosi, kad dar labiau įsilies į ekipą ir atsiskleis vietinis jaunimas. Dėl stadiono rekonstrukcijos visą sezoną nežaisime namie, dalies žaidėjų laukia salės futbolo kovos Europoje. Esant tokiai situacijai, kitos ekipos prieš mus turės pranašumą, tačiau stengsimės patekti tarp šešių stipriausiųjų. Jei to padaryti nepavyks, bus džiugu, jei koks jaunas radviliškietis žengs didesnį asmeninį žingsnį link aukštesnio lygio futbolo.
Naujausi komentarai