Kukli mergaičiukė iš vaizdingų Ignalinos apylinkių nedrąsiai dairėsi po Solt Leik Sičio olimpinį kaimelį. Pirmojoje savo karjeros olimpiadoje biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė pasirodė ką tik pakilusi nuo mokyklos suolo. Prašliuožė 7,5 kilometro, finišavo. Ir tiek.

Nuo tos žiemos praėjo 12 metų.

Į Sočį Diana išvyko visiškai kitokia. Stipresnė, drąsesnė, labiau patyrusi. Moteris, jau tvirtai žinanti ko nori iš sporto ir gyvenimo.

2014-ųjų žiemos žaidynėse D.Rasimovičiūtė bus labiausiai patyrusi Lietuvos rinktinės narė. „Kauno diena“ su biatlonininke, grįžusia iš stovyklos Austrijoje, kalbėjosi apie 4-ąją jos didžiąją gyvenimo premjerą.

- Iškart po Sočio olimpinių žaidynių švęsite savo 30-ąjį gimtadienį. Kokios dovanos norėtumėte jubiliejaus proga?

- Gerų vietų olimpiadoje. Tai būtų geriausia dovana. Juolab, kad ją galiu įteikti pati sau. Viena dovanų bus pats startas. Karjeros pradžioje net nesvajojau, kad sudalyvausiu 4-iose olimpiadose.

- Esate labiausiai patyrusi Lietuvos delegacijos atstovė. Ar didžiulė sportinė patirtis taps dideliu privalumu?

- Žinoma, metai vis tiek duoda savo. Kiekvienoje olimpiadoje įgyji vertingos patirties. Solt Leik Sityje vien patekimas į žaidynes buvo didelis laimėjimas. Tuo metu toli gražu ne kiekviena valstybė sugebėdavo iškovoti olimpinį kelialapį. Buvo didelis jaudulys. Jis ir dabar yra, tačiau jausmas, aišku, kitoks. Labai liūdnų olimpiadų man nebuvo. Pirmojoje svarbiausia buvo pasirodyti (užimta 66 vieta. – aut. past.). Antroji Turine buvo išvis super (geriausiai susiklosčiusioje 7,5 km distancijoje užimta 18 vieta). Vankuveryje irgi nebuvo blogai (2010 m. – 25-oji vieta). Aišku, vos po finišo visada atrodydavo, kad galėjo būti geriau. Bet po daugelio metų supranti, kad pasiekei ne tiek ir mažai.

- Šį sezoną jūsų rezultatai nėra itin džiuginantys. Kuo tai paaiškintumėte?

- Išties rezultatai galėjo būti geresni. Sezonas prasidėjo visai neblogai, pasiekiau asmeninį rekordą 15 km distancijoje. Atrodė, kad viskas pamažu įsibėgės. Bet išlindo bėdos. Apie jas nenorėčiau kalbėti, nes prieš tai reikia viską ramiai išanalizuoti. Galbūt kažkur persidirbau, gal dar kokios priežastys.

- Jūsų arkliukas visuomet būdavo didelis šliuožimo greitis. Pagal šiuos rodiklius nenusileisdavote  pripažintiems lyderiams. Ar prieš Sočį pavyko išlaikyti tą spartą?

- Kaip tik dėl to ir buvo problemų. Greitį lemia daug faktorių: oro sąlygos, slidžių tepalai, fizinis pasirengimas.

- Neseniai vykusiose varžybose Vokietijoje nepataikėte net į 6 taikinius. Kaip tokių akibrokštų išvengti Sočyje?

- Kaip tik dėl to biatlonas – neprognozuojama sporto šaka. Tai ne slidinėjimas, kur į prizines vietas pretenduoja 10 – 15 žmonių. Pas mus ant pakylos gali patekti gal 40 atletų. Viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Laimės tie, kuriems visos jos susiklostys palankiai. Kalbant apie vadinamąjį sausą šaudymą, aš dirbu šiuo aspektu. Tikrai nėra taip, kad šautuvas būtų padėtas į šoną. Bet vėlgi, šaudant labai daug lemia psichologija. Per treniruotes gali šaudyti idealiai, o varžybose niekas nesiseka. Taiklumas priklauso ir nuo fizinio pasirengimo. Jei jis geras, užtenka kelių sekundžių, kad po šliuožimo atgaučiau kvapą ir į šaudymo sektorių stočiau visiškai pasirengusi.

- Kaip praleidote paskutines savaites prieš olimpiadą?

- Ilgą laiką stovyklavome Austrijos kalnuose. Iš pradžių dirbome 1,1 km aukštyje. Paskui pakilome 350 metrų aukščiau. Tai yra – dirbome tame pat aukštyje, kuriame ir vyks olimpinės varžybos. Taip turėtume išvengti aklimatizacijos.

- Sočyje startuosite trijose distancijose – 7,5 km, 10 ir 15 km. Kokios vietos jus tenkintų?

- Neatsakysiu. Žinant, kad šį sezoną buvo įvairių problemų, nedrįsčiau pažadėti ko nors konkretaus.

- Ar Sočio trasos jums pažįstamos?

- Ši trasa – sunkiausia pasaulyje. Buvome joje pernai pasaulio taurės etape. Trasa – labai techniška, sudėtingi nusileidimai, posūkiai. Rezultatai joje priklausys ir nuo dangos – ar ją dengs šviežias sniegas, ar senas, apledėjęs.

- Prieš žaidynes nuolat skambėjo perspėjimai apie terorizmo grėsmę. Sakoma, kad olimpiada – idealus taikinys teroristams. Ar nejaučiate baimės?

- Stiprios baimės nėra. Daugiau žinojimas, kad yra tokios neramios aplinkybės. Būtų per didelė auka dėl kažkokių grėsmių ar boikotų praleisti varžybas, kurioms rengeisi net 4 metus.

- Ko tikitės iš kitų gausios mūsų šalies delegacijos atstovų?

- Lietuva, netgi tarp trijų Baltijos šalių, nėra žiemos sporto lyderė. Tad mūsų lūkesčiai turėtų būti pasverti. Tarkime, latviai vežasi net 58 sportininkus. Ar ne Ilmarai? (klausia greta sėdinčio savo trenerio ir sužadėtinio latvio I.Bricio.- aut. past.). Kai kuriose rungtyse jie laikomi realiais pretendentais į medalius. Mūsų situacija – visiškai kitokia. Lietuviai, lyginant, pavyzdžiui, su Skandinavijos šalimis, atrodo kaip mėgėjai tarp profesionalų. Mūsų finansavimas ir dėmesys skiriasi gal šimtą kartų. Dauguma mūsų delegacijos narių – olimpinių žaidynių debiutantai. Jiems bus iššūkis – pagerinti asmeninius rekordus. Vis dėlto labai norėtųsi, kad mūsiškiai maloniai nustebintų, o Lietuvos sporto aistruoliai mūsų pasirodymus įvertintų geranoriškai ir supratingai.

- 30-metis.. 4-oji ir, galbūt, paskutinė olimpiada... Ar ne laikas susimąstyti apie šeimą? Gal po žaidynių planuojate su Ilmaru sumainyti aukso žiedus?

- Viską sudėlios gyvenimas. Mums su Ilmaru ir be žiedų viskas aišku. Likę tik formalumai. Šeimyniniai santykiai turi vystytis savaime, natūraliai. Bet kuriuo atveju, žinau, kad viskas bus gerai (juokiasi – aut. past.).