Boksininko Evaldo Petrausko treneris Vladimiras Bajevas vis dar negali patikėti, kad jo auklėtinis ne vien užsitikrino olimpinį bronzos medalį, bet gali pasiekti dar daugiau.

Šiandien svorio kategorijos iki 60 kg pusfinalyje E.Petrauskas susigrums su Pietų Korėjos boksininku, 2006-ųjų ir 2010-ųjų Azijos žaidynių sidabro ir bronzos medalių laimėtoju Soon-Chulu Hanu.

– Treneri, kaip vertinate šį Evaldo varžovą? – paklausėme V.Bajevo.

– Olimpinėse žaidynėse visi varžovai yra grėsmingi, stiprūs. Kita vertus, įveikti galima ir Europos arba pasaulio čempioną. Kausimės, esame nusiteikę žengti toliau.

– Ar tai, kad bronzos medalis – jau kišenėje, nepakiš kojos?

– Dabar psichologiškai netgi lengviau. Kai vyko kovos dėl medalių, jautėme labai didelę įtampą. Pastebėjau, kad šiuo metu Evaldas per treniruotes kur kas labiau atsipalaidavęs. Net dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna prieš išvykdamas į namus sakė, kad negali būti Londone dėl ypatingo psichologinio spaudimo.

– Kaip stengiatės jo išvengti?

– Ten, kur mes gyvename, uždrausta be reikalo trukdyti sportininką. Paprašiau, kad kaimynai net televizoriaus garsą sumažintų. Puikiai pažįstu Evaldą ir žinau, kad jis mėgsta būti vienas, puikiai susitvarko su psichologija. Pagrindinis dalykas – ramus miegas, kad atletas galėtų atgauti jėgas.

– Ar netrikdo tai, kad į treniruotes vykstate metro?

– Metro važiuojame dvi stoteles, kelionė trunka maždaug 3–5 minutes, kol pasiekiame lietuvio Askanijaus Milkito bokso klubą. Jis dabar treniruoja Didžiosios Britanijos bokso profesionalus. Mums sudarytos geriausios sąlygos. Čia daug sportininkų, kurie nuolat stebi mūsų treniruotes, jaučiame jų palaikymą. Dėkojame Askanijui, nes dabar mums nereikia valandą važiuoti į sporto salę, po to tiek pat – atgal į olimpinį kaimelį.

– Apie ką kalbatės su Evaldu, kol keliaujate iki treniruočių salės?

– Apie gyvenimą, šeimą, draugus. Prieš kelias dienas buvome išlindę iš olimpinio kaimelio. Nustebome, kai prie Evaldo pribėgo lietuviai vaikai ir paprašė autografo. Paklausiau jų, ar bent žino, iš ko prašo autografo. Atsakė, jog aišku, kad žino. Netgi bokso pirštinių prašė. Manau, kai baigsis varžybos, nunešiu jiems jas ir padovanosiu.

– Ar tikėjotės, kad Lietuvai medalius šioje olimpiadoje padovanos boksininkas, imtynininkas, plaukikė?

– Man šios žaidynės – jau ketvirtos. Ne visada sporto šakos finansavimas užtikrina medalius ir pergales. Pavyzdžiui, krepšinis. Komandiniai žaidimai visada sulaukia daugiau dėmesio, tačiau šiemet tarpusavy kalbėjomės, kad Lietuvos rinktinė – ne tokia, kokia buvo, tarkime 2010-aisiais per pasaulio čempionatą. Viliuosi, kad po Londono olimpiados individualios sporto šakos mūsų šalyje sulauks didesnio dėmesio. Medalio mes, boksininkai, tyliai ir giliai širdyje tikėjomės, bet nemaniau, kad žengsime taip galingai ir užtikrintai.

– Ką jums asmeniškai reiškia būti olimpinio prizininko treneriu?

– Dar vis negaliu patikėti, kad taip yra. Iki šiol auklėtiniai vežė apdovanojimus iš pasaulio, Europos čempionatų, bet olimpinio medalio neturėjau. Pagaliau mano svajonė išsipildė. Kartais susimąstau, kiek visa tai kainavo – šiemet beveik nebuvau namuose. Sugrįždavau iš treniruočių stovyklų ar varžybų kelioms dienoms ir vėl – lagaminus į rankas. Džiaugiuosi, kad mano darbas bus paženklintas ir olimpiniu medaliu.