Eimanto Stanionio pergalė 41-ajame Europos bokso čempionate Bulgarijoje reikšminga ne vien Lietuvai, Kauno miestui ir pačiam sportininkui, bet ir kitų šalių odinės pirštinės meistrams.

Dovana gimtadieniui

Šaliai ir miestui: trenerio Vido Bružo auklėtinis Europos bokso čempionato aukso medalį į Lietuvą parvežė po 22-ejų metų pertraukos, o Kaunas tokiu trofėju pastarąjį kartą džiaugėsi dar seniau.

Kelialapis į Katarą: E.Stanionis iškovojo teisę dalyvauti spalio 5–18 d. Dohoje vyksiančiame pasaulio čempionate, kuriame bus dalijami kelialapiai į 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiadą.

Neeilinė proga: Lietuvos čempionas svorio kategorijos iki 69 kg finalo dvikovą su baltarusiu Pavelu Kastraminu laimėjo rugpjūčio 15-ąją, o 17 d. kauniečiui sukako 21-i.

Grąžino skolas: Eimantas, aštuntfinalyje įveikęs 2010-ųjų Europos čempioną vengrą Balazsą Bacskai, o pusfinalyje – bulgarą Simeoną Chamovą, atsirevanšavo jiems už pralaimėjimus anksčiau vykusiuose turnyruose.

Pavyzdys kolegoms: pergalė prieš Bulgarijos boksininką S.Chamovą – įrodymas, kad namų sienos ir teisėjai nėra visagaliai, ne visi ringo šeimininkai iš anksto gali būti užtikrinti savo sėkme.

Teisėjų fokusai neišdegė

– Dvikova su bulgaru buvo, ko gero, sunkiausia šį čempionatą. Tačiau antrą kartą iš eilės savas ringas jam nepadėjo, – sakė "Kauno dienai" E.Stanionis. – Pernai su S.Chamovu susitikau ES šalių čempionato finale Sofijoje, du teisėjai iš trijų skyrė pergalę man, tačiau trečiojo taškai suteikė minimalų pranašumą bulgarui. Tebeprisimenu tą statistiką: 30:27, 28:29, 28:29. Todėl šiek tiek nervinausi – o ką, gal ir vėl nuteisėjaus? Šį sykį koviausi taip, kad arbitrams nekiltų nė menkiausių abejonių.

– Eimantai, kaip dirba teisėjai Vokietijos bundeslygoje, kurioje boksavaisi, ar Tarptautinės bokso federacijos profesionalų lygos – APB – varžybose?

– Bundeslygos arbitrais nesiskundžiau. Pernai įveikiau Vokietijos bokso žvaigždę, pasaulio ir Europos čempionatų prizininką Arajiką Marutjaną. Teisėjavo vokiečiai, todėl net nustebau, kad laimėjau didele taškų persvara. Profesionalų lygoje visko būna, nors, atrodo, joje turėtų klestėti objektyvumas. Šiemet Kemerove buvo šansas iškovoti olimpinį kelialapį. Pusfinalyje susitikau su Londono olimpiados medalininku rusu Andrejumi Zamkovojumi. Buvau aktyvesnis, tačiau teisėjų neįtikino netgi varžovo nokdaunas – jie vis tiek nubalsavo už rusą. Naktį negalėjau užmigti, laužiau galvą: kodėl taip yra, kas padarys galą tokiems fokusams? Vėliau treneris man sako: pagalvok, kokia buvo pergalės kaina? Iš tiesų: varžybų šeimininkai išsinėrė iš kailio, kad saviškis žūtbūt prasibrautų į finalą ir taptų olimpiečiu, nors tai padarė negarbingu būdu. Tokie dalykai skaudina labiausiai.

– Ar Europos čempionate nekilo sunkumų persiorientuoti iš profesionalų į mėgėjų boksą?

– Problema buvo tik ta, kad tai reikėjo padaryti greitai. APB lygoje dvikovą sudaro aštuoni raundai, be to, pirštinės šiek tiek mažesnės ir kietesnės. Mėgėjų bokse – daugiau smūgių, trys raundai prabėga it vienas. Tačiau patirtis, kurią sukaupiau APB lygoje, labai pravertė.

Pradėjo nuo karatė

– Eimantai, kas paskatino tave pasirinkti boksą?

– Būdamas aštuonerių pradėjau lankyti karatė treniruotes. Kodėl? Esu kilęs iš Aukštųjų Šančių, o mano rajonas, kaip ir Žemieji Šančiai, ypatingas. Karatė sekėsi neblogai, netrukus išmėginau ir bušido, muai tai kovos būdus. Tuomet susidomėjau boksu, nes man labiau patiko kovoti rankomis. Į savo grupę Garliavoje priėmė treneris Adomas Baltrimavičius. Iš pradžių atrodė, kad kai ką teks pradėti nuo pradžių, bet įsivažiavau ir, jau treniruodamasis pas Vidą Bružą, 2010-aisiais laimėjau Europos jaunių čempionato bronzą.

– Vieni sportininkai, siekdami tikslo, treniruojasi vos ne iki išsekimo, kiti tą patį rezultatą pasiekia nesiversdami per galvą. Prie kurių priskirtum save?

– Pergales, iškovotas šiek tiek pasitreniravus, vadinu atsitiktinumais. Tokia sėkmė – laikina. Anksčiau treniravausi keturis kartus per savaitę, o maždaug prieš pusantrų metų pakeičiau tvarkaraštį – sportuoju dukart per dieną. Branginu laiką, jo reikia ir mokslams Lietuvos sporto universitete.

– Kaip rengiatės kovai?

– Nemėgstu žiūrėti vaizdo įrašų ir jų nagrinėti, tačiau kartais tai neišvengiama. Stengiuosi išsiversti be išankstinio plano, nes dažniausiai kova susiklosto ne taip, kaip tikėjausi. Antai Europos čempionate boksavausi su vengru. Susitikome ne pirmą kartą, atrodė, neblogai jį pažįstu, tačiau jis netikėtai pasirinko kitokią taktiką. Truputį sutrikau, bet neilgam. Prieš kovą su treneriu pasidalijame nuomonėmis apie varžovą, pasitariame apie galimą kiekvieno raundo scenarijų ir – į ringą.

Mintyse – karjera JAV

– Europos čempionate bronzos medalį iškovojo Evaldas Petrauskas, kurį esi įveikęs 2013-ųjų Lietuvos čempionate. Takąrt tai buvo sensacija. Netrukus šilutiškis nugalėjo tave Baltijos šalių pirmenybėse. Ar tuo jūsų konkurencija baigėsi?

– Abejoju, ar mes dar susitiksime akis į akį. Tuo metu boksavomės toje pačioje svorio kategorijoje, todėl ir susikirto keliai. Manau, abi dvikovos buvo gero lygio. Su Evaldu tik ringe buvome varžovai, jokio priešiškumo vienas kitam nejaučiame.

– Sirgaliai E.Petrauską pravardžiuoja lietuviškuoju Mike'u Tysonu, o amerikietis yra vienas tavo mėgstamiausių boksininkų. Kuo tau imponuoja geležinis Mike'as?

– Aštriu kovos stiliumi, ypač tuomet, kai boksuodavosi su aukštesniais varžovais. Iš dabartinių profesionalų patinka Miguelis Coto, Saulis Alvarezas.

– Olimpiada – tavo pagrindinis tikslas?

– Ir tikslas, ir svajonė. Stengsiuosi, kad ji išsipildytų jau šiemet, pasaulio čempionate. Jeigu nepasiseks, kitąmet bus papildomi atrankos turnyrai. Kaip sakoma, viskam – savas laikas. Svajojau tapti Europos čempionu ir – štai...

– O jeigu nepasiseks?

– Pagalvosiu. Galbūt vyksiu boksuotis į JAV, kur jau yra mūsiškių profesionalų ir jiems ten gerai sekasi.

Su istorine pergale E. Stanionį sveikino ne tik draugai ir kiti sportininkai, bet ir miesto, šalies vadovai. "Kauno dienoje" apsilankiusį Europos čempioną su istorine pergale dienraščio ir portalo vardu pasveikino valdybos atstovas Mindaugas Mickevičius. 

Komentaras

Vidas Bružas, Lietuvos nusipelnęs treneris

Eimantas atidavė visas jėgas ir parodė viską, ką moka geriausia. Neabejojau, kad jis tikrai nugalės, nes yra labai valingas ir darbštus sportininkas, atkakliai siekia tikslo. Labai laukėme šios pergalės, jai skirta nepaprastai daug darbo, reikėjo didžiulių fizinių ir psichologinių pastangų. Eimantas sugebėjo tinkamai nusiteikti, save motyvuoti ir net sunku paaiškinti, iš kur, bet sunkiausiais momentais surado vidinių rezervų kautis iš visų jėgų. Į priekį jį veda begalinis noras iškovoti kelialapį į olimpiadą. Eimanto karjera dar tik prasideda, jeigu jis ir toliau taip dirbs, laukia šviesi ateitis, svarbu – nesustoti.

Europos čempionai

Algirdas Šocikas (svorio kategorija daugiau nei 81 kg, 1953 m. – Varšuvoje ir 1955 m. – Berlyne).

Ričardas Tamulis (svorio kategorija iki 67 kg, 1961 m. – Belgrade, 1963 m. – Maskvoje ir 1965 m. – Berlyne).

Danas Pozniakas (svorio kategorija iki 81 kg, 1965 m. – Berlyne, 1967 m. – Romoje ir 1969 m. – Bukarešte).

Juozas Juocevičius (svorio kategorija iki 75 kg, 1971 m. – Madride).

Vitalijus Karpačiauskas (svorio kategorija iki 67 kg, 1993 m. – Bursoje).

Eimantas Stanionis (svorio kategorija iki 69 kg, 2015 m. – Samokove).