Daugiau nei tūkstantis jaunųjų sportininkų iš 50 Europos šalių susirinks Kaune birželio 30–liepos 2 d. Varžybos vyks "Žalgirio" arenoje.

Lietuvos jaunių rinktinę iššūkiams ruošianti Kauno rajono sporto mokyklos specialistė, dziudo klubo "Dziudistas" vadovė R.Steponaitytė jau yra sukaupusi tokių išbandymų patirties, jos sportinių trofėjų kolekcijoje – ne vien šalies čempionatuose, bet ir tarptautiniuose turnyruose iškovoti medaliai.

Trenerė pripažino: vaikystėje teko rinktis – boksas ar dziudo?

– Tėtis norėjo, kad lankyčiau bokso treniruotes, bet pavyko jį perkalbėti (juokiasi). Mokiausi Jurgio Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje (dabar – progimnazija) Aleksote. Tuo metu treneriams buvo įprasta lankytis mokyklose ir kviesti vaikus sportuoti – taip atsidūriau tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) pas nuostabią trenerę Ramunę Čiaučionienę, kurią vadinu mama kvadratu. Iki šiol prisimenu pirmą įspūdį: baltu kimono vilkinti tamsiaplaukė trenerė, kelios dešimtys vaikų, visi rimti, susikaupę kovoja... Prisijungiau. Po pirmos treniruotės vos paėjau – skaudėjo visus raumenis, – pasakojo R.Steponaitytė.

– Dziudo – viena sporto šakų, kai galima paklausti moters apie jos svorį. Neprieštarausite?

– Kodėl gi? (Juokiasi.) Kai sportavau, mano svorio kategorija buvo iki 48 kg. Jeigu suvalgydavau kokį batonėlį, tekdavo pakovoti ir su tvirčiau sudėtomis varžovėmis, tačiau daugiau nei 52 kg nebuvau pasunkėjusi.

– Kas paskatino jus rinktis trenerės kelią?

– Dar vaikystėje dirbau (šypsosi). Visi mano kiemo draugai buvo išmokyti apsiginti. Grįžusi iš treniruotės kieme sakydavau berniukams: pulkite, ir rodydavau jiems gynybos veiksmus. Mokiau jų to, ko pati buvau išmokusi. Labai norėjau įstoti į Kūno kultūros akademiją (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Nežinau, kur dabar būčiau, jeigu ne dziudo. Ši sporto šaka, žmonės, kurie su manimi dirbo, išmokė kabintis į gyvenimą, turėti tikslą ir jo siekti, suteikė motyvaciją. Labai bijojau, kad nepavyks įstoti į aukštąją mokyklą, bet užsibrėžiau tikslą ir jau 18 metų kaip treniruoju. O pradėjau ten pat, kur pati treniravausi. Važiuoti – toli, atvykdavau anksčiau ir padėdavau mažesniems. Sporto klubo direktorius pamatė, sako: dirbk. Taip ir dirbu iki šiol. Nors niekada nevadinau to darbu, net namie sakau, kad einu ne į darbą, bet į treniruotę.

Dziudo išmokė kabintis į gyvenimą, turėti tikslą ir jo siekti, suteikė motyvaciją.

– Kiek sportininkų jau išugdėte?

– O, susidarys didelis būrys. Iki šiol gaunu savo buvusių auklėtinių sveikinimus Motinos dienos proga – žinutės sugraudina iki ašarų. Ne vienas pas mane atveda savo vaikus ir dažnas nustemba, sako: trenere, ar jūs ir ankščiau tokia maža buvote (juokiasi).

– Jūs savo auklėtiniams – kaip antra mama. Kaip to pasiekėte?

– Manau, kad man pasisekė rasti savo vietą gyvenime. Smagu treniruoti, stebėti, kaip vystosi ir bręsta asmenybė. Pirmiausia stengiuosi užauginti žmogų, o tik po to – čempioną. Vaikams sakau: darykite tai, kas jums patinka, ir būsite laimingi. Aš esu labai laiminga.

– Pernai jums patikėta treniruoti ir vadovauti Lietuvos jaunių rinktinei. Ar labai skiriasi darbas su nacionaline komanda ir klube?

– Sunkiau dirbti su vaikais, kuriuos ne pati ruošiau. Skiriasi metodika, technika. Juk nepradėsiu iš naujo mokyti abėcėlės? Tačiau kaip ir su savais sportininkais, taip ir su rinktinės nariais stengiuosi būti atvira, nuoširdi. Yra trenerių, kurie šūkauja, reiškia pretenzijas sportininkams po pralaimėtų varžybų. Aš dirbu kitaip. Svarbiausias mano tikslas – įkvėpti pasitikėjimą savimi, kad kiekvieną kartą, žengdami ant tatamio, atiduotų visas jėgas. Sakau: jūs geriausi Lietuvoje, eikite ir parodykite tai. Kiekviena dvikova tarsi paskutinė, kovokite iki galo. Viena mergaitė buvo itin nedrąsi. Kartojau jai: įsivaizduok, kad tau ant galvos karūna, eidama kautis stenkis, kad ji nenukristų. Ir ką gi? Dabar ji pavydėtinai drąsi ir ryžtinga.

– Kaip ruošiatės Europos čempionatui?

– Treniruojamės, dalyvaujame tarptautiniuose turnyruose. Rinktinės nariai išmėgino jėgas ir su vyresniais oponentais, kai Kaune vyko Europos jaunimo taurės varžybos, sidabro medalį iškovojo elektrėniškė Justina Kmieliauskaitė. Rezultatus analizuojame visi kartu. Prašau sportininkų, kad jie patys įvertintų savo pasirodymus. Dešimtuko sau dar nė vienas neparašė... Labai svarbu, kad jie suprastų padarytas klaidas ir taisytų jas su treneriu. Daug dėmesio skiriame fiziniam parengtumui, psichologijai. Mes jau tikra komanda, galinti susitelkti vienam tikslui.

– Namiškiams jūs dabar turbūt kaip viešnia?

– Į išvykas stengiuosi keliauti su dukra, ji nuo trejų metukų su kimono, nors vyliausi, kad gal pasirinks šokius.

– Kaip ilsitės po varžybų, treniruočių?

– Geriausia atsipalaidavimo vieta – daržas, ypač braškių lysvės. Beprotiškai jas mėgstu. Neseniai Lenkijoje, kur vyko Europos jaunių taurės turnyras, kasdien suvalgydavau beveik po kilogramą (juokiasi). Ramybės ieškau gamtoje. Su šeima keliaujame prie jūros, ežerų – toliau nuo šurmulio.