1992 m. gimusi moteris nuo 2013 m. yra profesionali UFC („Ultimate Fighting Championship“) kovotoja. 2017 m. ji nugalėjusi Joanną Jędrzejczyk pirmąkart tapo pasaulio čempione „strawweight“ kategorijoje. 2019 m. čempionės diržo neteko pralaimėjusi brazilei Jéssica Andrade, o 2021 m. susigrąžino jį nokautavusi Zhang Weili. Filme užfiksuota kova, kurioje Rose apgynė šį titulą. Pernai pavasarį R. Namajunas prarado čempionės diržą – teisėjų sprendimu jį iškovojo amerikietė Carla Esparza.

Vasario 10-ąją naujasis dokumentinis filmas pasieks Lietuvos kino ekranus. Apie profesionalios atletės virsmą kino filmo heroje, introvertės santykį su visuomenės dėmesiu, UFC organizacijos suteikiamas galimybes ir laimę kalbėti lietuviškai pasakoja kelionei į protėvių žemę besiruošianti R. Namajunas.

– Ar filmo kūrimo procesas buvo toks, kokio tikėjotės, kai Marius pirmą kartą jums paskambino?

– Iš tiesų nelabai įsivaizdavau, kaip viskas vyks. Na, tik nujaučiau, jog bus sudėtinga suderinti pasiruošimą kovoms ir filmavimo darbus. Bet visa tai turint omenyje esu netgi nustebusi, koks puikus galutinis rezultatas, nes visą tą laiką tiesiog buvo labai daug reikalų.

Sutikdama su Mariaus pasiūlymu sakiau, kad esu kaip atvira knyga, neturiu ko slėpti, bet mėgstu privatumą (šypsosi). Nors esu davusi nemažai interviu, visgi kiek nerimavau, kad bus detaliai papasakota mano šeimos istorija, ir taip toliau. Bet nutiko toks dalykas, kuris mane galutinai motyvavo. Kai paskutinįkart lankiausi Lietuvoje, mano močiutės iš mamos pusės pusbrolis Arimantas Dumčius surengė savo knygos apie šią giminės dalį pristatymą. Knyga vadinasi „Dumčiai: kilmė, giminystės ryšiai, veikla“. Pristatyme dalyvavo ir profesorius Vytautas Landsbergis! Vienas jo pasakytas dalykas man įstrigo – lietuviams svarbu kažkuo prisidėti prie Lietuvos istorijos. Būtų puiku, jei kiekvienas prisidėtų, nes tai istorija, kuri nėra pakankamai papasakota. Taigi V. Landsbergio žodžiai mane motyvavo tais momentais, kai buvo sunku – prisiminusi juos suprasdavau, kad turiu stengtis ir žūtbūt pabaigti šį projektą.

Nemažai mišrių kovos menų kovotojų iš tiesų gali būti vadinami menininkais.

– Tai bent istorija! Bet netikėtumų pakanka ir pačiame filme – pavyzdžiui, jo pradžioje skambinate fortepijonu Šopeno melodiją. Ekrane atsiskleidžiate kaip menininkė – ne tik tiesiogine prasme. Visgi ne kiekvienam atletui tai duota. Kaip manote, kas sportininką verčia menininku?

– Visaip gali būti. Mišrūs kovos menai taip jau pavadinti (šypsosi). Bet kas gali vadintis menininku, tai jau kitas klausimas. Pamenu, aktorė Meryl Streep, atsiimdama „Auksinio gaublio“ apdovanojimą, pasakė, kad mišrūs kovos menai – tai ne menas.  Mane tai įskaudino. Pasitikrinusi apibrėžimą supratau, kad juk menininkas iš esmės yra tas, kuris tobulina savo amatą. Atletai šiuo atveju turi įgūdžių ir amatą, kurį ilgai tobulina, kad sukeltų emocijų kitiems žmonėms, t. y., žiūrovams. Taigi nemažai mišrių kovos menų kovotojų iš tiesų gali būti vadinami menininkais. Žinoma, yra į kovą žiūrinčių itin sportiškai, su mokslininko tikslumu, jie atsisako bet kokių emocijų. Man daug artimesnė menininko perspektyva.

– Rose Namajunas – jau ne tik sporto ir kino, bet ir mados pasaulio vardas. 2022 m. pabaigoje juk pasirodė „Victoria’s Secret“ reklamos, kurioms pozavote. Ar filmavimasis, fotosesijos yra tai, ką privalote daryti, kad dar daugiau dėmesio atkreiptumėte į savo sportinius pasiekimus, ar jums tokia nauja veikla išties patinka?

– Žinote, vaikystėje buvau gana introvertiška, vengdavau dėmesio. Visi šie dalykai nėra tai, ko specialiai siekiu, bet šios galimybės man pasitaiko. Jos tiesiog nutinka. Manau, kad tiesiog turiu tam tikrų savybių, kurios skatina mane eiti šia linkme, bet to tikrai nedarau specialiai. Man įdomu išgirsti įvairius pasiūlymus.

– Viešumas – kaina, kurią moka beveik visi sėkmingi atletai, menininkai, kitų sričių atstovai. Kaip tvarkotės su šiuo žiniasklaidos ir gerbėjų dėmesiu? Juk ypač pastarieji gali būti nenuspėjami.

– Tiesa, viskas yra gana beprotiška. Kuo daugiau darau – nesvarbu, ar laimiu, ar pralaimiu, tiesiog darau – tuo daugiau dėmesio sulaukiu. Ir nors tikrai yra daug žmonių, kurie džiaugiasi mano egzistavimu, kad ir kas nutiktų, yra ir tokių, kurie ne asmeniškai, o internete, mėgsta kalbėti netiesą.

Esu jau beveik įvaldžiusi naują įgūdį – kad sugebėčiau egzistuoti internete, bet nesureikšminti jokių komentarų, atsakymų ir panašiai. Turiu „YouTube“ kanalą, jame stengiuosi sutelkti dėmesį į nuoširdžius gerbėjus ir žmones, kurie mane palaiko. Nieko neturiu prieš kritiką. Suprantu, kad niekas nėra tobulas, ir esu už daug ką skolinga savo gerbėjams. Visų pirma juos ir turiu galvoje. Bet tikrai yra žmonių, kurie mano, jog privalo nekęsti visų, kas tik sulaukia dėmesio. Visgi kol niekas prie manęs neprieina, nebando manęs susirasti, medžioti, tol viskas gerai. Suprantate, ką noriu pasakyti? Niekas niekada man į akis nepasakė nieko itin negatyvaus. Bet jei visgi norėtų, jie gali pabandyti mane susirasti.

– Esate pasipuošusi filmo „Kita svajonių komanda“ marškinėliais. Šis filmas jums patiko dar iki pažinties su jo režisieriumi, tiesa? Kuo?

– Pirmą kartą jį žiūrėdama nuoširdžiai verkiau. Jaučiau, kad esu susijusi su pasakojama istorija. Ne su pačiais krepšininkais, žinoma, bet visa ta aplinka, vaizdai sukėlė tas pačias emocijas, kurias jaučiu, kai galvoju apie savo šeimą, kilmę, protėvius. Lietuvos kova už laisvę mane labai skatina ir motyvuoja. Žinoma, mano gyvenime daug laisvės, bet tikrai vertinu, kad ši kova – ir mano istorijos dalis. Na, gal galėčiau vertinti labiau (juokiasi). Mariaus filmas būtent tai daryti ir primena.

– Marius neseniai duotame interviu kalbėjo apie tai, kad visuose jo filmuose svarbus lietuviškumas, o jam pačiam kino kūrimas iš dalies yra ir savo šaknų tyrinėjimas. Ar jums, kaip pirmosios kartos JAV lietuvei, irgi panašiai?

– Taip, manau, kad ta lietuvybė manyje proceso metu tik sustiprėjo. Man visada rūpėjo tai, kas lietuviška, bet jaučiau, kad pasikapsčiusi giliau atrasčiau dar daugiau. Įtariau, kad esu kitokia nei dauguma žmonių (kvatoja), nes lietuviai... na, jie labai unikalūs. Bėgant laikui pastebėjau tam tikras savo savybes, supratau, kodėl esu tokia, ir ne kitokia. Kai lankiausi Čikagoje, nes gavau JAV lietuvių draugijos apdovanojimą, vienas vaikinas renginyje kalbėjo apie tai, kad lietuviai yra užsispyrę. Jis minėjo įvairius dalykus, pavyzdžiui, kodėl būtent užsispyrimas atvedė Lietuvą iki nepriklausomybės. Kaip tik tądien buvome susiginčiję su mano sužadėtiniu Patu Barry, nes jis pavadino mane užsispyrusia. Sakiau, ką tu kalbi, nesu tokia. Priėmiau jo kritiką neigiamai, o išgirdusi tą vaikiną supratau, kad jis teisus. Tai negalėjo būti sutapimas! Taigi teko išmokti suvaldyti tą paveldėtą užsispyrimą.

– Pakalbėkime apie filmo auditoriją. Pirmiausiai įdomu išgirsti, kodėl jį svarbu pamatyti tiems, kurie jau yra UFC gerbėjai, seka jūsų karjerą? Ką nauja jie sužinos?

– Pirmiausia dėl to, kad jis leidžia naujomis akimis pasižiūrėti į mano asmenybę ir patirtį. Manau, kad viena yra girdėti mano trumpus komentarus žiniasklaidai, o kita – žiūrint filmą suvokti, kad tai, ką girdėjote, tebuvo ledkalnio viršūnė. Manau, kad filmas leis tiesiog šiek tiek geriau mane suprasti.

Man pačiai kartais sunku susitaikyti su tuo, kad esu moteris tokiame brutaliame sporte.

– Visgi toli gražu ne visiems UFC kovos yra tai, ką malonu žiūrėti laisvalaikiu, ypač jei kovoja moterys. Ar manote, kad pasakojimas apie jus, apie čempionę Rose, galėtų pakeisti nuomonę tų, kurie tiesiog nemėgsta kovos menų?

– Turbūt negaliu niekaip argumentuoti šio sporto žiaurumo, kad tie žmonės jaustųsi patogiau. Net man pačiai kartais sunku susitaikyti su tuo, kad esu moteris tokiame brutaliame sporte. Suprantu, kad skamba paradoksaliai, bet aš į šią areną patekau dėl tam tikros priežasties. Jei ne mano praeities patirtys, traumos, jei ne savigyna, tikriausiai būčiau tapusi balerina ar užsiimčiau šiaip kuo moteriškesniu. Visgi šis sportas atnešė man daug gero, ir tai joks atsitiktinumas – Dievas mane tokią sukūrė.

Suprantu tuos, kuriems nepatinka smurtas, bet tai yra mūsų pasaulio realybė. Tai realybė, su kuria visi susiduriame, nors ir skaudu tai pripažinti. Tad geriau gal paversti tai pramoga ir žinoti, kad po kovos visi grįžtame namo laimingi. Bet tai ne tik pramoga. Šis sportas – tai istorija, suklota iš daugelio sluoksnių. Žmonės juo užsiima neatsitiktinai.

– Ar siekiate savo pavyzdžiu įkvėpti paaugles?

– Neabejoju, kad moterys ringe, laiminčios moterys, įkvepia daugiau merginų išbandyti kovos menus. Tai sparčiai augantis reikalas! Mano močiučių jaunystėje tai nelabai buvo galima įsivaizduoti, vyriški ir moteriški užsiėmimai buvo labai aiškiai atskirti. O man augant jau daugiau durų prasivėrė. Motyvuoja ir tai, kad iš šio sporto galima uždirbti, išlaikyti save ir savo šeimą.

– UFC kovos profesionaliai filmuojamos, žiūrovo patirtis čia labai svarbi, tad greičiausiai pradėjus filmo kūrimo darbus jums nereikėjo prisipratinti prie kamerų? Galbūt tai kino kameroms reikėjo priprasti prie jūsų?

– Neslėpsiu, reikėjo priprasti prie Mariaus darbo stiliaus, prie dokumentikos niuansų. Pati kamera didesnė! Viskas iš tiesų labiau „kaip filme“. Visgi, kai kartu keliavome į Lietuvą, buvau po pralaimėtos kovos, daug mąsčiau apie gyvenimą, tada filmuotis buvo kiek sudėtingiau. Kai niekas neslegia, tikrai nesibaidau kameros. Na, o prieš kovą Niujorke sudėtingiau buvo Mariui – jo kameros turėjo tilpti tarp UFC kamerų.

– Filme užfiksuota, kaip kapstotės savo sode. Daug laiko jam skiriate?

– Galbūt tai irgi mano lietuviškos šaknys? Visi giminaičiai Lietuvoje turi sodus, visi visada valgo savo užaugintas gėrybes. Net parduotuvėse Lietuvoje viskas labai šviežia, palyginti su tuo, ką galime gauti Amerikoje. Mano mama, kiek save pamenu, visada augino pomidorus ir braškes, dar kartais rabarbarus! Man tai paliko didelį įspūdį. Nors nelabai gerai prisimenu tėtį, nes jie anksti išsiskyrė, bet man įsirėžę atmintin, kaip jam rūpėjo gamta, gyvūnija. Vaikystėje būtent tuo ir svajojau užsiimti, tikrai negalvojau, kad imsiuosi kovos menų! Darželyje paklausta, kuo būsiu užaugusi, sakydavau, kad ūkininkė (šypsosi). Manau, ši veikla svarbi ne tik sveikatai, dėl mitybos, bet ir dvasiškai. Sodininkavimas šia prasme daro stebuklus. Be to, augindamas savo maistą esi laisvas. Tai ir bendruomeniškumas! Anksčiau gana aktyviai dalyvavau bendruomenės sodo veikloje, smagu bendrauti su kaimynais. Dabar turime sodą savo sklype.

– Filmo pradžioje skambinate Šopeną, bet ar apskritai klausotės muzikos, pavyzdžiui, treniruodamiesi ar prieš kovą?

– Man labai patinka instrumentinė muzika, mėgstu R&B. Na, viską, pagal ką galiu dainuoti ar šokti. Bet, kai patekau į UFC, mums šešias savaites iki kovos neleido klausytis muzikos, žiūrėti televizoriaus, net knygų skaityti. Tai leido man atidžiai įsiklausyti į save ir tiksliai žinoti, ką galvoju. Stengiuosi laikytis šios metodikos, bet muzika – irgi labai galingas dalykas. Paprastai leidžiu ja rūpintis Patui, jo grojaraščiai puikūs.

– Dar vienas dalykas, kuris sudomino – tai jūsų ryte, pozityviai nusiteikiant ateinančiai dienai, kartojamos afirmacijos. „Aš esu čempionė“, – sakote lietuviškai, – „Renkuosi meilę“. Ne angliškai. Nors dabar kalbame angliškai!

– Taip. Matote, darau tai kartu su savo mama. Kai ruošiausi kovai dėl čempiono diržo, kasryt jai skambindavau ir kartodavau afirmacijas. Net nežinau, kodėl – galbūt dėl to, kad lietuvių kalba buvo pirmoji, kurią išgirdau, pirmoji išmokta kalba? Angliškai irgi išmokau tuo pat metu, visgi kažkas turi turėti pirmenybę. Be to, lietuvių kalba juk sena ir sudėtinga, reikia daug pastangų, kad ji liktų gyva. Dėl to man atrodo, kad ja tariamuose žodžiuose yra daugiau galios. Todėl mano afirmacijos lietuviškos. Praktikuojuosi. Nors močiutės mano, kad turėčiau praktikuotis daugiau (šypsosi).

– Rose, kas toliau? Laukia filmo premjera Lietuvoje, o ką dar esate suplanavusi 2023-iesiems?

– Tikiuosi labiau pasitreniruoti džiudžitsu, sudalyvauti daugiau graplingo varžybų. Neseniai taip ir padariau, tik labai prastai pasirodžiau, nes specialiai tam nesiruošiau. Smagu būtų daugiau padirbėti būtent su tuo. Na, ir šiaip daug galvoju apie ateitį, man jau 30, metas subręsti kaip moteriai.