Žinomo Lietuvos bokso specialisto, šalies nusipelniusio trenerio, tarptautinės kategorijos teisėjo kauniečio Henriko Virpšos profesinė karjera – įspūdinga, kaip ir jo auklėtinių iškovoti trofėjai.

Vienas H.Virpšos trenerių buvo legendinis Algirdas Šocikas. Vėliau, pats pradėjęs mokyti jaunimą bokso abėcėlės, H.Virpša treniravo ir A.Šociko sūnų Gintautą, taip pat Ringo džentelmeno brolio Kazimiero atžalą Virgilijų.

Simboliška, kad pirmoji H.Virpšos pažintis su boksu neatsiejama nuo A.Šociko – jo dvikovą 1949-aisiais sausakimšoje Kauno sporto halėje su Nikolajumi Koroliovu devynmetis Henrikas stebėjo sėdėdamas tėvui ant pečių.

Jaunystėje H.Virpšos komandos draugai buvo Ričardas Tamulis, Vytautas Bingelis, Nikolajus Černogorovas, Romualdas Murauskas, Stanislovas Uosis, Algimantas Zurza, Anatolijus Kakoškinas, Romas Sulžickas, Lionginas Nomeika, Viktoras Alijošaitis – vyrai, be kurių Lietuvos bokso metraštis nebūtų visavertis.

Tarp H.Virpšos auklėtinių – pasaulio vicečempionas ir Europos čempionas Vitalijus Karpačiauskas, planetos pirmenybių bronzos medalio laimėtojas ir daugkartinis Lietuvos čempionas Vidas Bičiulaitis, Europos jaunių ir jaunimo čempionatų prizininkai Mantas Valavičius, Laimonas Orintas.

"Daugiau nei 170 kartų mano parengti sportininkai yra laimėję Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatų medalius", – didžiuojasi H.Virpša, gegužės 19-ąją švęsiantis 75-erių metų jubiliejų.

– Treneri, neseniai Kėdainiuose įvyko jau 91-asis Lietuvos bokso čempionatas. Kokių įspūdžių sukaupėte? – paklausėme H.Virpšos.

– Labiausiai nustebino prarastos Kauno pozicijos: aukso medalių – vos du. O kiek būdavo anksčiau? Prisimenu metus, kai čempionų titulus iškovojo net devyni kauniečiai. Anksčiau mano treniruojamos miesto rinktinės medalių įskaitoje nė karto nepralaimėjo sostinės komandoms. Pastaraisiais metais sąlygas diktuoja Vilnius, tačiau tikiuosi, kad Kauno boksas susigrąžins iniciatyvą, nes turi pakankamai potencialo. Norėčiau palinkėti kolegoms treneriams kauniečiams Vytautui Sinkevičiui, Jurijui Kolyčevui, Vidui Bičiulaičiui, Raimundui Plūkui, Mariui Narkevičiui, Vidui Bružui, kad jų auklėtiniai sėkmingai tęstų geriausias mūsų miesto bokso tradicijas šalies ir užsienio ringuose.

– Kodėl Kaunas stabtelėjo?

– Yra įvairių priežasčių, tačiau jos būdingos ne vien mūsų miestui. Lankausi treniruotėse, stebiu, kas ir kaip. Ne viskas man patinka. Labiausiai pasigendu individualaus darbo. Galbūt todėl dabar nematyti savito stiliaus boksininkų, tokių, kokie buvo Ričardas Tamulis ar Danas Pozniakas, Algimantas Zurza ar Juozas Juocevičius. Be to, boksą unifikavo kiti veiksniai, kad ir ekipuotės reformos – apsaugos šalmai ne vien atliko jiems skirtą funkciją, bet ir paveikė kovos braižą, taktiką. Suprantu sirgalius, kuriems toks boksas nepatiko.

– Kurie Lietuvos boksininkai turi daugiausia galimybių dalyvauti Rio de Žaneiro olimpiadoje?

– Viliuosi, kad olimpiečių vėl bus ne vienas, tačiau nedrįsčiau prognozuoti, ką jie pasieks žaidynių ringe. Tai, kas dabar akcentuojama – stiprus smūgis ar fizinė ištvermė, yra dideli pranašumai, bet reikia daugiau kozirių – ūgio, improvizacijos, taktinio sumanumo. Norėčiau, kad į olimpiadą patektų kuris nors mūsų sunkiasvoris – juk reikia tęsti A.Šociko, Jono Čepulio tradiciją.

– Už pavyzdinį darbą jūs 2010-aisiais apdovanotas Lietuvos kilnaus elgesio sporte diplomu. Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turi pasižymėti šiuolaikinis treneris?

– Geras tas treneris, kuris apie savo auklėtinį žino daugiau nei jo tėvai (juokiasi). Toks turi būti abipusis pasitikėjimas.

– Kaip jūs tapote treneriu?

– Regis, 1966-aisiais su Lietuvos rinktine išvažiavau į Suomiją. Kovėmės ledo ritulio arenose, ringas stovėjo, galima sakyti, ant ledo – jis buvo vos pridengtas. Po varžybų ėmė diegti krūtinę, pajutau, kad negaliu giliai įkvėpti. Sugrįžęs į Kauną kreipiausi į gydytojus, o jie nedelsdami mane – į ligoninę: sunkus plaučių uždegimas! Tada ir baigėsi mano, kaip sportininko, karjera. Tačiau negalėjau atsisakyti bokso, todėl nusprendžiau imtis trenerio darbo. Ir niekada dėl to nesigailėjau.