Net pajėgiausių Klaipėdos komandų vadovai dėl lėšų stokos nesibodi skalbti aprangų namie arba šią naštą užkrauna sportininkams, griežtai prisakę nepamesti jos iki sezono pabaigos. Žaidėjai, palyginti uoliai, vykdo įpareigojimus – treneriams nereikia alsuoti neskalbtų marškinėlių kvapu.

Treneris virsdavo skalbėju

„Ne taip seniai, kai klube trūko pinigų, dvejus metus kartu su žmona namie skalbėme komandos aprangą, – nematė reikalo šio fakto slėpti tuo metu vyriausiuoju treneriu dirbęs „Atlanto“ klubo prezidentas ir direktorius Vacys Lekevičius. – Dainora iš pradžių keikė mane, dėjo į šuns dienas, tačiau vėliau aprimo. Labiausiai žmonai nepatikdavo skalbti futbolininkų kojines getrus, kas visuomet būna nešvariausia futbolininko aprangos dalis. Ne mažesnė vargo vakarienė prie automatinės skalbyklės būdavo po rungtynių šlapioje, purvinoje aikštėje. Žaidėjai, slysdami pažeme, vienais metais, kai kovojome baltais marškinėliais, juos po tokių varžybų paversdavo juodais. Kol atgaudavo tikrąją spalvą, reikėdavo skalbti kelis kartus.“

„Atlanto“ komandoje po rungtynių surenkama apranga. Pastaraisiais metais, kai klubas nusipirko viešbutį, jos skalbimo reikalai išsisprendė.

„Po varžybų persirengimo kambario viduryje guli krepšys, į kurį žaidėjai sumeta marškinėlius, kelnaites ir getrus. Administratorius Algirdas Šimkūnas ir viešbučio kambarinė Irena pasirūpina, kad apranga būtų laiku išskalbta, išlyginta“, – džiaugėsi vieno rūpesčio atsikratęs V.Lekevičius.

Prezidentas neslėpė, jog anksčiau, naudojantis skalbyklos paslaugomis, nepavykdavo išvengti nuostolių, nesusipratimų: „Vieną kartą dingdavo kas nors iš aprangos. Kitą kartą vėluodavo laiku grąžinti.“

Apskritai vadovas dėl dingstančių marškinėlių didesnių rūpesčių neturi.

„Dingsta tik vieni kiti marškinėliai. Matyt, legionieriai atminčiai pasiima“, – iš komandos išeinančius žaidėjus įtarė V.Lekevičius ir pridūrė, jog būtų gera tradicija, kad komandos po rungtynių galėtų keistis marškinėliais. – Tačiau klubai nėra tokie turtingi, kad galėtų sau tai leisti. Labai gražus gestas būtų, jei po rungtynių galėtume ir žiūrovams bent kelis marškinėlius padovanoti.“

Neragina dažnai skalbti

Geros nuotaikos nestokojantis „Žemaitijos dragūno“ vyriausiasis treneris Artūras Juškėnas, pripažinęs, kad jo auklėtiniai gana dažnai netenka marškinėlių, vis dėlto rado už ką pagirti žaidėjus: „Džiaugiuosi, jog rankininkams patikėjus marškinėlius visam sezonui dar neteko jų išpirkinėti iš lombardų.“

Paklausus, ar dažnai vyrai ateina į rungtynes neišskalbta apranga, strategas net nesusimąstęs atšovė: „Taip, dažnai. Jei jie, kaip reikalauja higiena, skalbtų po kiekvienų rungtynių, tai naujų marškinėlių reikėtų kas du mėnesius. Nuo dažno plovimo liktų tik skudurai. Mes geriau rečiau skalbiame, prasčiau kvepiame, tačiau išgyvename sezoną.“

A.Juškėnas prisipažino, kad ir jam yra tekę skalbti namie aprangas.

Be to, Lietuvos nacionalinės rinktinės antrasis treneris nuolat turi sukti galvą dėl auklėtinių aplaidumo.

„Daug kartų yra nutikę, kai žaidėjai pametė, nežinia kur paliko aprangą. Arba ateina į varžybas pasiėmę ne tos spalvos marškinėlius, – sakydami, jog komanda turi juos baltus ir mėlynus, atsiduso „dragūnų“ ugdytojas. – Ką ten marškinėliai. Neretai būna, kad ir sportinius batelius užmiršta.“ Specialistas sakė, jog ankstesniais metais marškinėlius pametęs vienas iš pagrindinių žaidėjų draugiškai nurengdavo silpniausią atsarginį rankininką.

„Komandos tryliktam ar keturioliktam žaidėjui tekdavo pasėdėti ant suoliuko be marškinėlių, – apie rastą išeitį prieš kelerius metus kalbėjo treneris. – Pastaruoju metu nuostatai neleidžia žaidėjams rungtyniauti kitu numeriu, todėl baudžiame žaidėją pinigine – 7 litų bauda ir pasodiname ant suolelio, kol komandą pasieks nauji marškinėliai. Jų dažymas, parvežimas klubui kainuoja papildomus pinigus.“

Merginos pasižymi tvarka

„Dar nesame tokios turtingos, kad po kiekvienų rungtynių rinktume marškinėlius, – šypsojosi ir „Lemminkainen“ moterų krepšinio klubo prezidentė Ramunė Kumpienė, pasidžiaugusi, kad moterys daug pareigingesnės nei vyrai. – Po Europos taurių turnyro žaidėjos sportinį garderobą papildė dar dviem aprangos komplektais, tačiau jos yra profesionalės ir nėra nutikę, jog būtų supainiojusios arba užmiršusios aprangą.“

R.Kumpienė neįsivaizduoja, kad kuri nors krepšininkė neišsiskalbtų aprangos.

„Lemminkainen“ komandos spalvos – oranžinė, pereinanti į juodą, – neišduotų, ar apranga neskalbta, tačiau marškinėlių balti krašteliai pasakytų, ar gavo muilo. Jie tam ir yra“, – juokavo prezidentė.

Moterų klubas irgi nesišvaisto marškinėliais. Vadovė neslėpė, kad marškinėliai, jei jie dar bus reikalingi ateityje, paimami iš po sezono komandą paliekančių krepšininkių.

Atsisakė skalbyklos paslaugų

„Kiekvienas žaidėjas turi savo marškinėlius, – lyg kirviu kirto ilgametis „Neptūno“ krepšinio klubo direktorius, šiandien patarėjas Saulius Vilkas. – Prieš kiekvieną sezoną išdalijame naują abiejų spalvų – mėlyną ir baltą – aprangą, o po sezono surenkame. Tiesa, kas labai nori, motyvuodamas tuo, kad renka marškinėlius prisiminimui, – neatimame.“

„Neptūno“ tėvu vadinamas S.Vilkas patvirtino, jog patys krepšininkai rūpinasi, kad jų apranga būtų švari.

„Buvo laikas, kai su kažkokia kompanija turėjome sutartį. Nenorėdavęs pats skalbti, krepšininkas galėdavo tą darbą patikėti skalbyklai. Bet surinkti, parvežti ir išdalyti – papildomas vargas ir laiko gaišatis“, – atsisakymo motyvą įvardijo visą gyvenimą komandai atidavęs specialistas.

Treniruotės – aprangos podiumas

Tačiau pats „Neptūne“ žaidęs S.Vilkas nėra susidūręs su tuo, kad artėjant sezonui tektų išgyventi dėl vėluojančių aprangų.

„Šito tai tikrai nėra buvę, – kirto garsiausias uostamiesčio krepšinio specialistas, paklaustas, gal kada yra tekę nerimauti dėl gamintojų kaltės vėluojančių aprangų. – Atlyginimų gali nebūti, bet kad marškinėlių neturėtume – to tikrai nėra buvę.“

Tačiau to yra neišvengę rankininkai.

„Yra buvę, kad vieni prekiautojai, prisižadėję aprangas atvežti už savaitės, atvežė už trijų, – prisiminė A.Juškėnas. – Teko čempionato pradžiai traukti iš sandėlio praėjusio sezono marškinėlius.“

Strategas nustebino klubo tradicija naujus marškinėlius išmėginti pirmųjų varžybų išvakarėse surengtoje treniruotėje.

„Jei žaidėjai naują aprangą apsivelka per rungtynes, jie daugiau žiūri vienas į kitą ir negalvoja apie varžybas, – juokavo treneris. – Vyksta mados demonstracija.“

A.Juškėnas pašmaikštavo, kad vyrams apsiprasti su apranga užtenka vienos treniruotės, o moterims priprasti prie naujų marškinėlių prireikia trijų.

Skrendant laukė bėda

Treneris pasidžiaugė išsisukęs nuo dar vieno madų šou, nes Europos taurės turnyrui nereikėjo naujos aprangos.

„Su tais pačiais marškinėliais išsisukome, – delnus trynė vadovas. – Laimė, kad aprangai nebuvo didelių reikalavimų. Tiesa, reikėjo pasidaryti nedidelius lipdukus, kurie per rungtynes turėjo būti užklijuoti ant marškinėlių. Tačiau mes nusprendėme rizikuoti ir neužsakėme jų. Baudos negavome. Bulgarijoje buvo draugiška kompanija: komisaras – moldavas, teisėjai – iš Kosovo. Visi jie buvo laimingai, kad bulgarai laimėjo. Argi komisaras dar norės rašyti į protokolą, kad mes neturėjome kažkokių lipdukų.“

O „Lemminkainen“ krepšininkių, debiutavusių Europos taurės turnyre, laukė klasta. Jos buvo pasidariusios reikalavimus atitinkančias aprangas. Tačiau, nuskridusios į Portugaliją, lietuvės sužinojo, jog dingo bagažas.

„Laimė, mes buvome protingos, – ne seną istoriją papasakojo R.Kumpienė, – pasiėmėme aprangą su savimi į lėktuvo saloną. Nežinau, kaip būtų reikėję suktis iš padėties.“

Su „Vilniaus“ marškinėliais

Ar teko sukti galvą dėl to, jog prieš sezoną nėra aprangos, V.Lekevičius nepamena.

„Kartą Vilniuje prieš rungtynes su „Vėtra“ turėjome gelbėtis, nes abiejų komandų aprangos spalvos sutapo. Šio klubo vadovai nebuvo draugiški, nesutiko keisti marškinėlių, – prisiminė "Atlanto" klubo prezidentas. – Žinia, pagal nuostatus svečiai turi turėti atsarginę aprangą. Daug metų galiojusi taisyklė, kad aprangą keisdavo šeimininkai, gal penkerius, jei ne daugiau metų, buvo pakeista. Laimė, padėjo „Vilniaus“ komandos vadovas Algimantas Breikštas, paskolinęs savo komandos marškinėlius.“