Įvarčių mašina šį sezoną tapęs ir 35 įvarčius pelnęs dabar jau buvęs „Šiaulių“ puolėjas Artūras Rimkevičius ilsėsis gerokai trumpiau, nei daugelis kitų A lygos žaidėjų.

Vos mėnesį atostogų turėjęs futbolininkas jau kraunasi lagaminus ir išvyksta į Edinburgą, kur gins „Hearts“ garbę.

Škotija A.Rimkevičiui taps ketvirta užsienio stotele per karjerą. Kiek anksčiau, A lygos rekordininkas legionieriaus duoną krimto Latvijoje, Suomijoje ir Graikijoje.

Įvarčių badą šį sezoną kenčiantis „Hearts“ klubas susidomėjimą A.Rimkevičiumi parodė dar nepasibaigus A lygos sezonui. Tiesa, tokių susidomėjusių, kaip „Hearts“, buvo daugiau kaip dešimt.

Buvęs „Šiaulių“ puolėjas nedvejodamas pasirinko „Širdžių“ klubą, su kurio vadovais galutiniai taškai buvo sudėti tik šią savaitę.

A.Rimkevičius taps trečiuoju Lietuvos futbolininku, atstovausiančiu „Širdims“. Priminsime, kad Škotijos taurės laimėtojų sudėtyje taip pat žaidžia Marius Žaliūkas ir Arvydas Novikovas, o trenerio asistentu dirba Edgaras Jankauskas.

Jau išvykimo nuotaikomis gyvenantis A.Rimkevičius apie naują karjeros etapą sutiko pasidalinti su portalufutbolas.lt

- Artūrai, jau kurį laiką spaudos atstovams leisdavai suprasti, kad tavo dienos Lietuvoje suskaičiuotos. Dabar gal jau gali atskleisti, kada sulaukei pasiūlymo iš „Hearts“?

- Pirmą kartą su manimi “Hearts” vadovai susisiekė maždaug prieš du mėnesius. Tada apie rekordus dar buvo anksti galvoti, nes buvau įmušęs apie 20 įvarčių.

- Kaip sureagavai?

- Galiu pasakyti, kad manimi tada domėjosi klubai iš kokių dešimties šalių – ir iš Izraelio, ir iš Kazachstano, ir panašiai. Tiesa, rimtą susidomėjimą rodė tik keli klubai, o vienas iš jų – “Hearts”. Kadangi šio klubo savininką pažįstu nuo savo karjeros pradžios, tai apie jokius kazachstanus net nebuvo minties. Sulaukęs pasiūlymo iš “Hearts”, iš tikrųjų, labai apsidžiaugiau.

- Sakyk atvirai, ar tave trikdė tie spaudos pranešimai apie „Širdžių“ ateitį?

- Sekiau tą informaciją ir, aišku, buvo tokių momentų, kai nebesuprasdavau, kas ir kaip. Tačiau tada nuvykau pas Vladimirą Romanovą ir jo paties paklausiau tiesiai šviesiai. Jo atsakymas buvo paprastas – gandai, kaip  blogai “Hearts” klubui, skleidžiami jau daugelį metų, o klubas kaip buvo, taip ir bus, ir viskas su juo bus gerai. Jis mane nuramino ir man to užtenka.

- Ar galėjo taip atsitikti, kad jei ne tie draudimai registruoti naujus žaidėjus, į Edinburgą būtum išvykęs gerokai anksčiau?

- Gali būti. Tiksliai nežinau Škotijos premierlygos įstatų, todėl negaliu pasakyti, ar mane, kaip laisvąjį agentą, klubas galės užregistruoti iki sausio 1 – os dienos, kai atsidarys perėjimų langas. Dabar galvoju, kad Škotijoje debiutuosiu iškart po Naujųjų.

- Gal gali prisiminti, kam pirmam užsiminei, sužinojęs, kad yra galimybė išvykti į „Hearts“?

- Per daug nesipasakojau. Pasakiau tik artimiausiems žmonėms: šeimai, mamai ir keliems geriausiems savo draugams.

- O, pavyzdžiui, Mariui Žaliūkui? Arba kokiam nors buvusiam „Hearts“ futbolininkui?

- Su Mariumi mūsų labai geri santykiai, todėl jis buvo vienas pirmųjų, kuriam pasakiau. Tiesa, tada dar net su klubo vadovais nebuvau kalbėjęs. Smagi buvo jo reakcija: „Davaj, greičiau važiuok čia, mums tavęs reikia – būsi mūsų puolėjas“ (šypsosi). Supratau, kad išgirdęs naujieną, jis apsidžiaugė. O kalbant apie kitus esamus ar buvusius „Hearts“ žaidėjus, tai, tiesą sakant, šiuo metu, nebendravau su niekuo.

- Andriui Veličkai „Hearts“ buvo ta tarpinė stotelė, kuri padėjo nukeliauti į „Rangers“ klubą. Ar psichologiškai tu pasiruošęs kilti į tą kitą aukštesnį lygį?

- Žinoma. Kodėl gi ne? Kiekvienas futbolininkas svajoja apie aukščiausią lygį – aš ne išimtis. Į Edinburgą vykstu tikrai ne tam, kad „Hearts“ būtų mano, kaip futbolininko, pati viršūnė, o tam, kad tai būtų dar vienas laiptelis tos viršūnės link. Sakykim, iš Lietuvos išvykti į Angliją beveik neįmanoma, išvykti iš Škotijos į Angliją – žymiai lengviau. Reikia ir toliau mušti įvarčius ir, manau, kad laisvai galiu atkreipti dar stipresnių klubų dėmesį.

- Puikiai žinai, kas yra legionieriaus duona. Sakyk, kodėl Škotijoje viskas turėtų būti kitaip, nei, tarkim, Graikijoje, kurioje praleidai tikrai ne geriausius karjeros metus?

- Graikijoje sezoną sugadino traumos, todėl dabar bijau tik vieno dalyko – traumų. Jei jos nekamuos, viskas bus gerai. Nenoriu prisikalbėti, bet turiu laiko iki sausio 1 dienos adaptuotis, susižaisti su komanda, įeiti į tą ritmą ir jau tada mušti įvarčius. Į Edinburgą tikrai nevažiuoju tik tam, kad važiuočiau. Važiuoju tam, kad būčiau svarbus komandos narys. Keliu sau pačius aukščiausius tikslus.

- Sutinki, kad škotiškas futbolas tavo žaidimui yra parankus?

- Duok Dieve, kad taip būtų. Atsiminkime, Ričardą Beniušį – visi kalbėjo, kad jo žaidimas tiesiog sutvertas škotiškam futbolui. Bet jam nepasisekė ir nieko nepadarysi. Tarkim, Andrius Velička savo šansu pasinaudojo puikiai. Kadangi mano ir A.Veličkos žaidimo stilius panašus, manau, kad savo šansu aš irgi pasinaudosiu.

- A lyga baigėsi daugiau kaip prieš mėnesį. Nebijai, kad per tiek laiko, praradai tą nerealią formą, kuri padėjo mušti po 6 įvarčius per vienas rungtynes?

- Tikrai nebijau. Kol kas poilsiauju tik dvi savaites. Poilsiauju be jokių balių, festivalių, todėl ta forma niekur negalėjo pradingti. Iš esmės, man dabar reikia tik kelių dienų, kad grįžčiau lygiai į tą pačią formą, kokios buvau visą šį sezoną. Neabejoju, kad sausio mėnesį aš būsiu visiškai pasiruošęs ir toliau mušti įvarčius.

- Beje, dar apie tuos 6 įvarčius per rungtynes. Ne vienas kritikas sakytų, kad Škotijoje tokių klubų, kaip „Atlantas“ ar „Tauras“ nėra. Ką jiems atsakytum?

- Įvarčius reikia mokėti mušti bet kur: ir kieme, ir “Atlantui”, ir “Atleticui”. Tiems kritikams visada siūlau ateiti ir patiems pabandyti įmušti tuos šešis įvarčius. Kodėl jie negali įmušti? Kas trukdė, pavyzdžiui, K.Bilinskiui įmušti šešis įvarčius tam pačiam “Atlantui” ar dar kažkam? Nenoriu savęs nei kelti, nei tuo labiau aukštinti, bet, patikėkite, nėra lengva įmušti po tiek įvarčių bet kam. Kas futbolą žaidžia, tas puikiai supranta, apie ką aš kalbu.

- „Hearts“ šį sezoną per 16 rungtynių yra įmušę vos 14 įvarčių. Turbūt supranti, kad klubo gerbėjai, treneriai iš tavęs lauks greito rezultato?

- Žinoma. Aš tikrai nelauksiu dešimties rungtynių, kad įmuščiau pirmą įvartį. Jeigu aš gausiu žaidimo laiko, tai įmušiu tų įvarčių – svarbiausia, kad nekamuotų traumos, o tada pakelsime tą įmuštų įvarčių skaičių. Taip pat svarbu, kad komandai sektųsi – tada visiems bus gerai.

- Artūrai, žiemomis ne vienus metus rinkdavaisi salės futbolą. Kaip sureagavo tavo komandos draugai, kai sužinojo, kad juos palieka lyderis?

- Šiemet žaidžiau tik vienas rungtynes. Nelabai jau norėjau, tačiau sužaidžiau iš pagarbos Kazlų Rūdos komandai. Iš esmės, jie žinojo, kad mane matyti, tikimybė nedidelė. Be to, ten gerų žaidėjų yra tiek, kad tikrai bus kam būti lyderiais.

- Sakyk, o yra dalykų, kuriuos gaila palikti?

- Kaip ir kiekvienąkart, kai palieki komandą, yra gaila. Nors „Šiauliuose“ buvau tik pusantrų metų, tačiau ten jau jaučiausi savas – buvau pripratęs prie komandos draugų, prie trenerių ir pan. Gaila bus palikti artimiausius draugus, šeimą.. bet toks profesionalaus sportininko gyvenimas. Susitaikai su tuo ir važiuoji pirmyn.

- Šeima lieka Lietuvoje?

- Ne, ne. Žmona ir dukros keliauja kartu. Omeny turėjau, mamą, brolį, gimines ir panašiai.

- Ir paskutinis klausimas: kada išvyksti?

- Arba šią savaitę, arba kitos pradžioje.